O išmoko paprastos tiesos

kaip mane nuraminti, nebuvo kaip ką nors pakeisti. Mamai užmirė kojos, atsistoti nebuvo kaip,
nes sėdint kiek aukščiau galvos buvo žeminės lubos. O šūvių tirada vis nesibaigė. Atrodydavo,
kad jau nutolo, bet ir vėl staiga lyg susišaudinėtų prie pat įėjimo į bunkerį.
Šaudymui aprimus, tėvelis ir kiti vyrai išlindo iš bunkerio apsižiūrėti. Pirmasis lindo tėvelis, ir
kulka prašvilpė pro jo ausį peršaudama kepurę. Iš išgąsčio nebe įlipo, o įkrito atgal. Kai
galiausiai iš tikrųjų viskas aprimo, mamą turėjo išnešti, nes ji nebejautė kojų. Išnešė ir babytę. Jai
sveikata labai pablogėjo. Babytė, kaip pasakodavo mama, negalėjo gyventi be pasaldinto
vandens. Turėjo pasiėmus cukraus, kurį gaudavo iš vokiečių. Tačiau atsargos buvo negausios. Ir
dar reikėjo dalintis su manim. Nors ir labai taupant, pasibaigus cukrui ir nesant ko valgyti,
babytė nebepaėjo.
Tėvelis su kitais vyrais ėjo ieškoti ko nors valgomo. Sodybos buvo tuščios — nei žmonių, nei
gyvulių. Po kelių valandų vaikščiojimo, rado keletą arų nenukastų bulvių. Žemė buvo sušalusi.
Nei kastuvas, nei šakės į žemę nesmigo. Tik su geležiniu strypu išversdavo gabalą žemės su
įšalusiomis bulvėmis. Kad ir nedideliu laimikiu, bet buvo patenkinti. Mama ir kitos moterys
bulvių neskusdavo, tik gerai nuplaudavo. Virdavo pertrintų bulvių sriubą. Bulvės buvo
pašalusios. Sriuba gaudavosi salstelėjusi. Bet ir tokio maisto buvo nepakankamai. Bulvių eidavo
kiekvieną dieną kol atsirado bulvių šeimininkė. Gustienė taip šaukė, kad buvo girdėti už kelių
kilometrų. „Vagys, vagys, kaip jums sąžinės nėra”. O tos sąžinės dėl sušalusių bulvių trūko ir
vieniems, ir kitiems, tik vieniems iš bado, o kitiems iš gobšumo.
Gustienės kaimynė, sužinojusi, kad badauja maži vaikai, atnešė kelis kilogramus miltų ir
druskos. Mama pasakojo: „Bučiavau rankas ir verkiau iš džiaugsmo, ir negalėjau atsidėkoti”. Bet
miltus reikėjo dalintis ir su mano pusseserėmis bei pusbroliu. Ir ypatingai betaupant, miltai
pasibaigė. Pas Tyrius namuose valgomo nebuvo likę nieko. Viską rusų kareiviai suvalgė. Kas
buvo nevalgoma, sulaužė, sudaužė, sudegino. Ir netgi kambario kampe nusituštino. Tik dar,
laimei, nesudegino trobos. [...]. Grįžęs į Užlieknę, pranešė gerą žinią, kad jau gali grįžti ir kad
yra darbo. Grįžti buvo ne taip paprasta. Babytė nebepaėjo, o ir aš prasta ėjėja. Arklių nebuvo.
Rado ratus. Juose sėdėjau aš ir babytė. Mama, tėvelis ir tėvelio švogeris Tyrius ratus traukė. Tai
buvo iki Ventos upė. Per Ventą perkėlė valtele, o toliau vėl problema. Sėdėjom susigūžusios ant
Ventos kranto kol tėvelis atsivežė nedidelius ratukus. Jie buvo mažesni nei didelių ratų pusė.
Šiaip taip įtalpino babytę, o aš sėdėjau ant pačio ratukų galo. Ir patenkinta tabalavau nuleistas
kojas. Taip mama su tėveliu partempė mus į Viekšnių geležinkelio stotį.
67