Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
žmonės prieš valgį visada žegnodavosi, ko nepasakysi apie dabartinius laikus. Prie pakelės<br />
kryžiaus ar medžio koplytėlės nukeldavo kepurę.<br />
Krikštynos<br />
Seniau žmonės gimusį kūdikį stengdavosi pakrikštyti kaip galima greičiau — per mėnesį ar<br />
du. Senaisiais laikais daug naujagimių mirdavo, o nekrikštyta vėlė neina į dangų. Krikščionišką<br />
vardą vaikui parinkdavo tėvai. Pirmagimiui dažnai duodamas tėvo arba motinos vardas. Krikšto<br />
tėvais stengiamasi pasirinkti gerus žmones. Su kūdikiu į bažnyčią važiuodavo tik kūmai. Ten<br />
atliekamos krikštijimo apeigos. Kūmams važiuojant su kūdikiu iš bažnyčios, kaimo vaikai ant<br />
kelio padarydavo užtvarą. Pravažiavimą kūmai turėdavo išsipirkti lauktuvėmis. Krikštynų vaišės<br />
vykdavo dvi tris dienas, priklausomai nuo ūkininkų turtingumo. Neturtingesnieji apsieidavo ir be<br />
vaišių.<br />
Panašios krikštynų apeigos išsilaikė iki šiol. Skirtumas tas, kad vaikas šalia tautinio ar kito<br />
nekrikščioniško vardo, įregistruoto valstybinėje įstaigoje, gauna antrą, krikščionišką vardą.<br />
Tarybiniais metais vaikai irgi buvo masiškai krikštijami, ko nepasakysi apie kitas bažnytines<br />
apeigas ir ritualus. Dar viena įdomi detalė. Šiandieniniai septyniasdešimtmečiai neretai turi dvi<br />
gimimo dienas. Pirmoji tikroji gimimo diena, kuri sužinoma iš tėvų ir kitų artimųjų. Antroji, kuri<br />
įrašyta pase, tai krikšto data. Anais laikais krikštijimas atitiko vaiko įregistravimą. Paūgėjusius<br />
vaikus, maždaug nuo šešerių metų, kunigai arba davatkos išmokydavo poterių ir paruošdavo<br />
pirmajai komunijai. Vaikams ir paaugliams vyskupas suteikdavo sutvirtinimo sakramentą, kitaip<br />
sakant, dermavodavo.<br />
Vestuvės<br />
Ruduo ir mėsėdas (laikotarpis nuo Šv. Kalėdų iki Užgavėnių) — piršlybų ir vestuvių metas.<br />
Kaimynai, giminės, pažįstami vieni kitiems draugiškai papiršliaudavo. Taip sutarę, piršlys su<br />
vaikinu leisdavosi į piršlybas. Tą patį vakarą buvo deramasi dėl dalies (pasogos). Didelis kraitis<br />
jaunikiui buvo reikalingas, nes jam, gavus tėvų ūkį, reikėjo turto dalį atiduoti broliams ir<br />
seserims. Kuo daugiau brolių ir seserų, tuo turtingesnis nuotakos reikėjo. Piršlybų vakarą viską<br />
sutarus, belikdavo laukti užsakų. Juos per pamokslą skelbdavo kunigas. Jaunojo ūkio apžiūrėti<br />
vykdavo ūkvaizdžiai: tėvai, jaunoji, piršlys. Buvo tuokiamasi ir iš meilės, kiti susiorganizuodavo<br />
taip, kad būtų ir meilės, ir turto. Jeigu abu jaunieji neturtingi, tai sakydavo „ženijasi į geibius”.<br />
Vestuvių pokylis dažniausiai vykdavo jaunosios tėviškėje. Jungtuvių išvakarėse jaunimas<br />
susirinkdavo į pintuvių vakarą (mergvakarį), kur šokdavo, dainuodavo, draugės pindavo vainiką.<br />
Atvykdavo ir jaunikis. Rytojaus dieną, tėvams palaiminus, puošniais arkliais ir bričkomis<br />
vykstama jungtuvių. Į bažnyčią važiuodavo jaunieji, piršlys su svočia, pabroliai ir pamergės,<br />
broliai ir seserys, kartais tėvai. Grįžusius jaunuosius tėvai sutikdavo su duona, druska ir<br />
vandeniu. Vartų užtvaros, persirengėliai už stalo, įvairios užduotys jauniesiems laukdavo grįžusio<br />
iš bažnyčios pulko. Sėdint už stalo buvo deginamas vainikėlis, o nuotakai užrišama skarelė.<br />
Vestuvių linksmybių kulminacija — piršlio korimas. Jaunajai piršlį išgelbėjus — sujuosus<br />
rankšluosčiu, būdavo kariama šiaudinė jo iškamša. Vestuvės, įskaitant ir mergvakarį, vykdavo<br />
2—3 dienas. Vestuvių ryšys buvo nesuardomas, jį galėjo nutraukti tik mirtis, todėl niekas<br />
neišsiskirdavo.<br />
Pastaruoju metu vestuvės vyksta paprasčiau. Apsieinama be piršliavimo ir mergvakario.<br />
Piršlys su svočia organizuoja tik vestuvių eigą. Jungtuvių ceremonija vyksta civilinės<br />
metrikacijos skyriuje ir, jeigu norima, bažnyčioje. Sovietmečiu dėl religinių suvaržymų mažai<br />
kas tuokėsi bažnyčioje, bet pamažu ši tradicija atsigauna. Grįžtantys po jungtuvių jaunieji su<br />
pulku aplanko mirusių artimųjų kapus, jeigu tokių turi. Jei galimybės leidžia, jaunasis neša<br />
nuotaką per tiltą. Jaunųjų sutikimas su duona ir druska, užsėdę stalą persirengėliai, užduotys<br />
jauniesiems — tai išlikusios senosios tradicijos. Tolesnė vestuvių eiga priklauso nuo piršlių ir<br />
muzikanto išmonės. Šokiai pradedami jaunųjų valsu ir piršlio polka. Vidurnaktį uždegama<br />
šeimos ugnis. Jaunosios rūtų vainikėlis ir nuometas prisegami pirmajai pamergei. Vėliau rūtų<br />
vainikėlis sudeginamas arba atiduodamas saugoti jaunajam. Jaunojo gėlelė prisegama pirmajam<br />
pabroliui. Vis dažniau atsisakoma piršlio korimo. Vietoje to prisigalvojama įvairių žaidimų ir<br />
atrakcijų.<br />
39
Change language