You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Liūdna vienam piemenukui laukuose. Net artojui geriau. Jis išeina arti vėliau, anksčiau grįžta<br />
į namus, kalbasi su arkliais. Jis niekada nearia per pačius karščius, pliaupiant lietui. Kiti darbai<br />
dirbami vis ne po vieną. Šieno, rugių pjovimai, vežimai vis būryje, vis linksmai. Blogai, kai lyja.<br />
Nė kiek ne geriau piemenėliui ir kai karšta. Bandos tada jau nesuvaldysi — zylioja ir zylioja.<br />
Gudrios tos karvės! Vos tik įzylioja į minkštų avižų ar traškių burokų lauką, tuoj nebebijo nei<br />
bimbalų, nei aklių — tik šlemščia, tik šlemščia akis pabalenusios. Tu, piemenuke, lakstyk,<br />
vaikyk. Ir bėgioti reikia iš karto prie visų karvių. Pavarai vieną, tada antrą, trečią... penktą. Jei<br />
vieną išvarysi, tai kol bėgsi prie kitų, ši, pamačiusi, kad visos tebėra tokiame rojuje, vėl grįš<br />
atgal. O čia, žiūrėk, kas nors iš namiškių ar dar blogiau, vaje, vaje, iš kaimynų šaukia: „Kaip<br />
ganai? Piemuo matai, atsirado!”<br />
Retai piemenukui pasitaiko linksmesnių valandėlių. Pasibaigė pagaliau lietus, šyptelėjo<br />
saulutė, nuo žemės kyla rūkas. Lenda iš visų kampų piemenėliai ir dainuoja. Gera piemenėliui<br />
šiltą dieną, kai banda rami. Vaikščiok, grožėkis paupy augančiais vilkdalgiais, valgyk gervuoges,<br />
žemuoges, juoduosius ir baltuosius serbentus, bedruskius — krūmuose visko pilna.” (Elekšis J.<br />
Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — P. 12—17).<br />
Pas gerus ūkininkus piemenauti buvo geriau. Jie į pūdymus pasisėdavo vikių ir šerdavo<br />
gyvulius iš ryto ir per pietus. Piemenukui nereikėdavo anksti keltis, ilgesnė būdavo pietų<br />
pertrauka, sekmadienis — poilsio diena. Piemenys tarnaudavo nuo šv. Kalėdų iki Visų Šventųjų.<br />
Nuo penkiolikos metų piemenėliai tapdavo pusmergėmis, pusvaikiais. Jie jau dirbdavo lauko<br />
darbus.<br />
Ūkininkai, kurie turėjo daugiau kaip 15 ha žemės, samdė bernus ir mergas (nuo 20 metų) ūkio<br />
darbams dirbti. Su jais buvo suderama metams, retesniais atvejais per savaitę 2—3 dienoms.<br />
Tarnaudavo iki šv. Kalėdų, po to 2 savaites iki Trijų karalių atostogaudavo. A. Smetonos<br />
valdymo laikais berno atlyginimas buvo 250—350 litų, mergos — 180—250 litų. Pagal<br />
susitarimą buvo atsiskaitoma ir grūdais, ir kt. Atlyginimas buvo mokamas per šv. Kalėdas.<br />
Pagrindiniai bernų darbai buvo mėšlavežis, arimas, sėja, šienapjūtė, rugiapjūtė, griovių<br />
kasimas, miško kirtimas ir kiti. Mergų darbai buvo gyvulių priežiūra, namų apyvokos darbai, o<br />
vasarą ir lauko darbai: rugių rinkimas, šieno grėbimas, linų rovimas, vežimų krovimas ir kiti.<br />
Be gyvulininkystės ir augalininkystės gyventojai vertėsi ir amatais. Oficialūs šaltiniai teigia,<br />
kad Užlieknėje nebuvo nei smuklės, nei krautuvės. Prie bažnyčių klebonai dažnai turėdavo ir<br />
smukles, todėl legendoje apie Šventupį, matyt, ne iš piršto laužti pasakojimai apie žydo karčiamą<br />
ir kalvį Randį. Prieš karą Užlieknėje parduotuvės yra buvusios S. Virkučio, P. Barvydžio<br />
namuose, špitolėje.<br />
Paventės kaime žydė Leibienė turėjo krautuvę. Vladislovas Martinkus iš Paventės<br />
Medžialenkėje buvo įsteigęs parduotuvę, bet ji greitai bankrutavo. Lėlaičių žydas Burukas<br />
(Leibienės brolis) augino agurkus ir turėjo nedidelę plytinę. Vėliau šie žydai išsikėlė gyventi<br />
kitur ir apie jų likimus nieko nėra žinoma.<br />
Lėlaičiuose Antanas Silkinis turėjo vandens malūną, pirktą iš žydo. Malūnas — tai kelių<br />
kaimų centras. Visi suvažiuoja malti grūdų, čia gali sužinoti paskutines naujienas, pasitarti<br />
įvairiais klausimais. Dideliame kambaryje sukasi dvejos girnos — vienos mala, kitos pikliavoja.<br />
Apačioje, rūsyje, sukasi įvairiausi krumpliaračiai, byra miltai. Ant aukšto lekia didžiuliai velenai,<br />
dūzgia dinamos. Sukant didžiulį ratą, ant jo velenų vyniojasi grandinė ir kelia tiesiai iš ūkininko<br />
vežimo maišus. Maišai patys atidaro dureles, kurios po to su trenksmu vėl užsidaro, ir jie<br />
nusileidžia ant tų pačių durelių. Dabar belieka atrišti maišus ir supilti grūdus į girnų žiotis. Taigi,<br />
grūdas, kol sumalamas, pabūna net trijuose aukštuose. Ignas Elekšis buvo malūno mašinieriumi,<br />
vėliau tapo malūnininku, o galiausiai vedė jaunutę malūnininko dukrą. Bet jis negalėjo likti be<br />
kompanijos. Greitai <strong>išmoko</strong> daryti alų, įsirengė dirbtuvę, todėl čia nuolat būriavosi žmonės. Net<br />
ir malūnui sudegus, žmonių skruzdėlynas čia nesumažėjo.<br />
Meinorių kaimo gyventojas Juozas Anužis buvo žinomo Pauliankos malūno mašinieriumi.<br />
Tarpukario Užlieknėje ir kituose kaimuose malūnų nebuvo.<br />
Kai kurie kaimai turėjo savo kalvius: Užlieknė — Feliksą Perminą, Praną Barvydį ir Leoną<br />
Miliešką; Medžialenkė — Antaną Butkų; Meinoriai — Povilą Pakalniškį; Lėlaičiai — Albiną<br />
Virkutį.<br />
24
Change language