You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Yra labai įdomių pinigų, kurių atsiradimo kolekcijoje istorijos ir pats A. Černobrovenka<br />
nežino. Kerenskio laikinosios vyriausybės išleisti červoncai sąsiuviniais spausdinami buvo —<br />
pačiam susikarpyti reikėjo. Įdomūs Antrojo pasaulinio karo metų vokiečių okupacinės valdžios<br />
Lietuvos valstiečiams išduoti „punktai”. Tai tokie pinigai, kuriuos gaudavai už ūkyje išaugintas<br />
gėrybes. „Punkto” apačioje lemtingas užrašas „galioja iki 1945 m. balandžio 30 d.”<br />
Išlydėjo mus A. Černobrovenka, nespėjęs visos retų knygų kolekcijos parodyti, o kur dar<br />
kolūkiečių vaikų vestuvinės nuotraukos, pačius kolūkiečius įamžinusios akimirkos. Viskas<br />
surinkta, sudėliota — savo valandos laukia.<br />
Esti žmonių, kurie begaliniu noru viską žinoti apie pasaulį, parklupdo jį prieš save ant kelių.<br />
Gal ir per skambiai pasakyta... Bet kažką panašaus pavyko padaryti A. Černobrovenkai:<br />
perskaityti geriausias knygas, nukakti į įdomiausius žemės kampelius, surinkti gausias ženkliukų<br />
ir pinigų kolekcijas. Ir kas nuostabiausia — turėti tikslą ateičiai. Yra nusprendęs, kai sulauks<br />
pensijos ir nebedirbs ūkinės dalies vedėju, parašyti kolūkio istoriją. Apie žmones — gyvus ir<br />
mirusius...<br />
Kaimas su savo šviesuoliais, dabar pasakytume eruditais, vėl mūsų akiratyje. Kalbiesi su<br />
tokiu žmogumi ir atsistebėti negali — kultūra, žinios, intelektas. O pats kuklus: neužkalbinsi —<br />
nepapasakos... Juk jeigu nebūtų kolega prasitaręs — pažįstu įdomų žmogų, ženkliukus renka —<br />
nei aš, nei jūs ko gero ir girdėję apie A. Černobrovenkos pomėgius nebūtume.<br />
Jonikienė Roma. Laiko užpustytomis pėdomis // Vienybė. — 1989. — Gruod. 23. — Visas<br />
tekstas:<br />
Apsnigti arimai — žemė ramiai alsuoja. Speigas maloniai girgžda. Trobų langai ornamentais<br />
užšalę. Pro kaminus virsta dūmai — Užventės kaimas gyvas! Neuodžiam visagalio Laiko kvapo,<br />
neregim spalvos. Jis paliečia tik mūsų, bešaknės kartos, atmintį. Kartos — nežinančios<br />
prosenelių vardų... Skubu į praeitį, kol ji gyva, kol kamino dūmas svaigina, o ąžuolinis stalas<br />
kalėdiniais valgiais nukrautas. Užsuku pas Bronę Butkienę — skrandute pasipuošusią senutę, pas<br />
linksmo būdo Adomą Končių, beldžiuosi į Monikos Dainienės vienkiemį ir užtinku ją labai<br />
negaluojančią. Sėduosi šalia senųjų, ir laiko užpustytomis pėdomis stengiamės sugrįžti protėvių<br />
Lietuvon — su ano meto papročiais, burtais, maldomis, su laukimu šventų Kalėdų, kai žmogaus<br />
mintys ir širdis apsivalo, nurimsta... Ateina gerumas ir susiklausymas.<br />
Adomas Končius, 85-erių metų Užventės senbuvis, dainininkas, šokėjas, „iškilnus” žmogus<br />
anot B. Butkienės.<br />
Lietuvos turtingieji ūkininkai labai papročių prisilaikydavo, o mes, piemenukai ir bernai, į<br />
viską žiūrėdavom. Ūkininkaitės išeis iš trobos Kalėdų vakarą ir klausysis — nuo katros pasaulio<br />
pusės šuns balsas sklinda. Išgirs — iš ten piršliai atvažiuos. O samdinės mergikės juokaus: šuo<br />
loja, mūsų samdyti atvažiuoja... Juk sulig šventom Kalėdom ūkininkas su šeimyna<br />
atsiskaitydavo. Šposus krėsdavom — beldžiam į laukujas duris, kolei ūkininkas neapsikentęs<br />
eina atidaryti, o pamatęs savą berną — nori barti. Tada atsakai: aš tau visus metus duris dariau, o<br />
tu man tik per didelę šventę.<br />
Prisigalvodavom visokiausių žaidimų, o su Kalėdų naktį kalbančiais gyvuliais taip yra buvę<br />
— išgirdo ūkininkas arklius šnekant... „Šeimininkas skūpas, blogai šeria, ar pajėgsim jį į kalnelį<br />
nutempti”. Ūkininkas susikrimto ir pasimirė. Daugiau nė vienas mūsų nebeeidavo gyvulių<br />
šnekos klausytis...<br />
Pasakysiu Jums: Kalėdos — namų šventė, pirkia iššvarinta, gyvuliai sotūs, stalas baltai<br />
padengtas ir vaikai prie tėvų. Nė mada nebuvo kas sau išsibarstyti. Žmonės prie Dievo atvira<br />
širdim ėjo ir teisingi kits kitam buvo.<br />
Bronė Butkienė, 84-erių metų senutė. Nuo 1936-ųjų gyvena Užventėje...<br />
Dar prieš kūčias smarkiai sukdavomės po namus: visus kampelius išvalydavom, patalus baltai<br />
perklodavom, gyvulius labai sočiai pašerdavom... Tešlą pyragams užmaišai, girą paraugi.<br />
Taisydavo motulė dvylika strovų (valgių — R. J.) — visiems apaštalams. Dėdavo ant stalo<br />
saldžius kviečius, kanapinę druską, bulves su lupenom, silkę, mielinius pyragėlius, prėskučius,<br />
aguonom barstytus... Prieš Kalėdas, kūčių dieną pasnikaudavom. Šventų Kalėdų rytą nuo didelio<br />
iki mažo bažnyčion. Grįždavom santaikoj, be blogų mįslių ir — prie šventinio stalo. Užkandę,<br />
Aukščiausiajam už viską padėkoję, imdavomės monų — burdavom, žaidimus žaisdavom,<br />
74
Change language