O išmoko paprastos tiesos

Kanapės kartu augdavo dviejų rūšių: grūdinės su sėklų šluotele viršuje, pleiskanės — be
sėklų. Kanapės, taip pat kaip ir linai, raunamos, džiovinamos, minamos, brukamos ir
šukuojamos. Iš jų buvo sukamos geros, stiprios virvės, vadžios, vadelės, daromos nytys audimo
staklėms.
Drabužiams buvo naudojamos avių vilnos ir kailis. Vilnų apdirbimas daug paprastesnis ir
lengvesnis už linų apdirbimą. Avys buvo kerpamos du—tris kartus per metus geležinėmis
avikirpėmis žirklėmis. Vėliau vilnos buvo mazgojamos, kedenamos, karšiamos, verpiamos. Iš
kailių siuvami kailiniai. Siūlai buvo verpiami verpimo rateliu (kalvaratu), audeklai audžiami
audimo staklėmis. Lanktis naudojamos verpalams iš ritės į sruogas lenkti, o vytuvai siūlams iš
sruogos į kamuolį suvyti. Audinių rietimai, patalynė, merginų kraitis buvo laikomi skryniose,
drabužiai spintose. Atsiradus moderniems baldams, skrynios beveik išnyko, taip pat kaip ir
audimo staklės. Kalvaratų išliko daugiau.
Iš lininių verpalų buvo audžiama drobė baltiniams, rankšluosčiai, staltiesės, skarelės,
lovatiesės, užuolaidos. Išaustos drobės balinamos saulėje. Lininiai siūlai naudojami ir nėriniams.
Vilnoniai siūlai buvo naudojami audiniams ir mezginiams. Iš vilnos audinių siuvami viršutiniai
drabužiai. Iš vilnonių siūlų mezgami megztiniai, kojinės, pirštinės, šalikai. Siuvinėjimui ir
nėriniams buvo naudojami ir fabrikiniai siūlai. Po antrojo pasaulinio karo fabrikinės medžiagos
drabužiams beveik išstūmė naminius audinius. Mezgimas (dažniausiai iš fabrikinių siūlų)
populiarus iki šiol.
Moterų drabužiai buvo suknelės, marškiniai, sijonai, prijuostės (kvartūgai), kailiniai, skaros ir
skarelės. Sijonų ilgis — žemiau kelių, ilgų šiandieninės septyniasdešimtmetės nenešiojo.
„Koskomis” buvo vadinamos didelės skaros pečiams apsigaubti. Skarelės buvo vadinamos
raiščiais arba raišteliais. Kelnių moterys nedėvėjo.
Vyrai dėvėjo marškinius, kelnes, liemenes, kailinius, kepures, autus. Liemenės buvo
vadinamos šalbierkomis, mantilkomis. Žieminės kepurės buvo ausinės iš triušio kailio, vėliau
odinės. Vasarą nešiojo šiaudines skrybėles, beretes su snapeliu (koziriu). Išeiginis klasikinis
kostiumas buvo vadinamas barvele. Prie kostiumo dažnas vyras turėjo puošnų priedą — zalušką.
Tai ant kaklo ir pečių uždedama skraistė su marškinių imitacija, nešiojama po švarku. Vėliau
atsirado kaklaraiščiai.
Vyrai ir moterys dėvėjo megztinius, vilnones kojines ir raštuotas pirštines, apsiaustus
(burnosus). Maži vaikai lakstė nuogais užpakaliais, apvilkti ilgais drobiniais marškiniais.
Senieji gyventojai nešiojo įvairų apavą: nagines, klumpes, medpadžius, kojinas, veltinius.
Vyžų jau niekas nebeprisimena. Naginės buvo raukiamos iš gyvulių ir galvijų odos. Kojinos,
kažkodėl pas mus vadintos kolbinomis, buvo gaminamos iš galvijų priekinių kojų odos (plaukais
į viršų) ir dėvimos su autais. Klumpės skobtos iš medžio, o išeiginės dažnai pagrąžintos.
Medpadžiai gaminti mediniais padais, odiniais viršumis. Veltiniai vadinti tūbais, veilokais, buvo
veliami iš prastos vilnos. Pirktinius batus, kas juos turėjo, avėjo tik išeigai ir labai saugojo.
Sovietmečiu paplito fabrikinė avalynė ir apranga — įvairių stilių ir fasonų, kurie dažnai
keičiasi. Moterys pradėjo mūvėti kelnes.
Antklodės (kaldros) ir pagalvės (poduškos) irgi buvo namų darbo iš paukščių plunksnų ir
pūkų, o antklodės dar ir vatinės.
Skalbimui buvo naudojamas pelenų šarmas, skalbiama mediniuose kubiluose. Vasarą
skalbiniai kultuvėmis buvo velėjami prūduose — skalbėjos, sutardamos, kultuvėmis mušdavo į
taktą. Audinius balindavo saulėje. Muilą gyventojai saviems poreikiams išsivirdavo patys iš
kritusių gyvulių ir žaliosios druskos. Seniausi lyginimo įrankiai — kočėlai ir žarijomis kaitinami
lygintuvai. Tik gerokai po karo atsirado skalbimo milteliai, skalbimo mašinos ir elektriniai
lygintuvai, palengvinantys moterų darbus. 1965 m. Užlieknės kolūkyje buvo dešimt skalbimo
mašinų, vėliau — dažname kieme. Apie 1995 m. pradedamos naudoti naujos ir padėvėtos
automatinės skalbimo mašinos.
Buityje buvo naudojami ir kiti namų apyvokos daiktai bei rakandai. Puodai ir katilai buvo iš
ketaus („čiuguniniai”). Kubilai, statinės (bačkos), kibirai, šaukštai. Samčiai, grūstuvai, menturiai,
skobtos geldos (silės), duonminkiai, ližės ir kiti daiktai buvo mediniai. Turtingesnieji ūkininkai
svečių stalui jau turėjo metalinių šaukštų, peilių su šakutėmis, stiklinių taurelių. Lėkštės,
dubenėliai, ąsočiai dažniausia buvo moliniai, puodukai moliniai ir metaliniai. Keptuvės panašios
36