Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Kartais vėlesnės vasarojaus kūlimo arba linų mynimo talkos vykdavo advento metu. Tada<br />
buvo organizuojami įvairūs žaidimai.<br />
Žiužio mušimas — iš rankšluosčio susukamas žiužis. Vienas žaidėjas sėdėdamas pasideda<br />
pagalvę ant kelių, kitas deda galvą ant pagalvės, išlenkia nugarą. Jis nieko nemato. Būrelis<br />
sustoja aplink ir vienas iš jų žiužiu rėžia per nugarą ir numeta žiužį ant grindų. Nukentėjusysis<br />
atsistoja ir spėja, kas daužė. Jei įspėja, lenkiasi daužiusysis ir t. t.<br />
Žiedo dalijimas — žaidėjai, susėdę ant suolų, laiko sudėję rankas. Vienas nerodydamas<br />
žiedo, įdeda jį į ranką vienam iš žaidėjų. Kitas iš anksto paskirtas, spėja, kieno saujoje yra žiedas.<br />
Atspėjęs sėda į jo vietą, o tas, kuris turėjo žiedą, eina spėlioti. Jei spėjėjas neįspėja tris kartus,<br />
išvedamas į kitą kambarį. Žiedo dalintojas išklauso kiekvieno žaidėjo pletkus apie esantįjį už<br />
durų ir atskirai kiekvieno pletkus jam perduoda. Išklausęs apie save pletkus, pasirenka<br />
užgauliausią ir paskelbia visiems. Kieno pletkas paskelbiamas, tas eina spėlioti pas ką žiedas.<br />
Pletkai būdavo įvairūs: „žioplys”, „mergininkas”, „kavalierių viliotoja” ir kitokie.<br />
Vyresnio amžiaus žmonės mėgdavo lošti kortomis. Populiariausi žaidimai buvo kiksas,<br />
tūkstantis, šešiasdešimt šeši, vežimas, kaip ir dabar.<br />
Šiandieniams ūkininkams irgi kartais tenka organizuoti talkas, tik kitokias, pavyzdžiui, šieno<br />
vežimo, bulviakasio. Patalkių linksmumas dažniausiai priklauso nuo išgerto alkoholio kiekio,<br />
kitaip nedrįstama ar nenorima nei šokti, nei dainuoti. Apskritai, šiandien nebemokama šokti<br />
paprasčiausios polkos ar valso, nesugebama sudainuoti liaudiškos dainos bent vienu balsu, ką<br />
bekalbėti apie keletą.<br />
Žiemą, kai trumpos dienos ir ilgos naktys, kaimiečiai vakarodavo, maždaug iki 21 valandos<br />
(prisiminkime, kad elektros tada nebuvo). Dirbdavo darbus, kuriuos galima atlikti troboje. Vyrai<br />
vydavo virves, sukdavo pančius, gamindavo grėblius, kotus šakėms ir kastuvams, pakinktus,<br />
skaptuodavo šaukštus ir kt. Moterys verpdavo, megzdavo, ausdavo. Labai įdomūs tokie vakarai<br />
būdavo vaikams, nes suaugusieji sekdavo pasakas, pasakodavo anekdotus, mindavo mįsles.<br />
Įdomiausia būdavo, kai po šv. Kalėdų į šeimas atėję nauji bernai ir mergos, papasakodavo naujų<br />
pasakojimų.<br />
Pievose pradėjus žydėti įvairioms žolėms, prasidėdavo šienapjūtės darbai. Pirmiausia į laukus<br />
šienauti išeidavo vyrai su dalgiais. Po keleto dienų vartyti šieno išeidavo ir kiti šeimos nariai.<br />
Išdžiovintas šienas kraunamas į kupetas, dobilai — į žaiginius. Šienas iš kupetų buvo vežamas į<br />
daržines, o dobilai žaiginiuose laikomi apie pora savaičių ir tik tada vežami į daržines.<br />
Šienapjūtės metu įvairiose vietose skambėdavo dainos. Šiais laikais šienapjūtės vyksta<br />
mechanizuotai arba pusiau mechanizuotai. Žolė pjaunama šienapjovėmis, šienas vartomas<br />
vartytuvais, išdžiovintas supresuojamas ir parvežamas į daržines. Tik mažesniuose ūkeliuose<br />
šienas dar kraunamas į žaiginius, vartomas grėbliais ir arkliais vežamas namo.<br />
Pjauti rugių išeidavo visi šeimos nariai. Prie kiekvieno pjovėjo buvo pėdų rinkėja, kuri<br />
surinkdavo javus į pėdus ir surišdavo. Surišti pėdai buvo statomi į gubas — į vieną gubą po<br />
dešimt pėdų. Pirmiausia trijų pėdų viršūnės buvo surišamos, kad neišvirstų, ir apstatoma kitais<br />
pėdais. Javai, geru oru pastovėję apie savaitę, buvo vežami į daržines, vėliau kuliami javų<br />
kuliamosiomis. Pasibaigus rugiapjūtei, iš rugių varpų buvo nupinamas vainikas ir pakabinamas<br />
ant klėties sienos. Už tai šeimininkė pavaišindavo sūriu ar pyragėliais. Dabar javai kuliami<br />
laukuose kombainais.<br />
Vasarą žmonės keldavosi saulei tekant ir guldavo jai nusileidus, todėl vidurdienį pora valandų<br />
guldavo pokaičio. Tradiciškai pokaičio nebeguldavo, kai į daržinę parveždavo pirmą vežimą<br />
javų. Buvo toks posakis, kad su pirmuoju daržinėje paverstu javų vežimu „užvertamas pokaitys”.<br />
Pavakariai apie 17 valandą irgi buvo valgomi ne visais metų laikais — pradedama gandrui<br />
parskridus, baigiama jam išskridus. Naujaisiais laikais pokaičio ir pavakarių tradicijos nėra —<br />
daro kaip kas išmano.<br />
IX. Švietimo ir kultūros įstaigų darbas<br />
Bažnyčios kultūriniame gyvenime<br />
Seniausia kultūros ir susibūrimų vieta buvo bažnyčia. Užlieknės šv. Marijos Magdalenos<br />
bažnyčią lankė užliekniškiai ir meinoriškiai, o Viekšnių šv. Jono Krikštytojo —<br />
medžialenkiškiai, lėlaitiškiai ir paventiškiai. Pastariesiems trims Viekšnių bažnyčią lankyti buvo<br />
43
Change language