O išmoko paprastos tiesos

unkerio dangtį nepadaro žalos, kitoje bunkerio vietoje nukasė sniegą ir žemę. Kulkosvaidžiu
bunkerio lubose prašaudė angą ir pro ją į vidų sumetė keletą granatų. Tik tada iš apgriauto
bunkerio buvo ištraukti dviejų vyrų lavonai. Tai buvo Albertas Švažas, Prano, g. 1916 m., ir
Pranas Šiuipys, Antano, g. 1922 m. Nužudytųjų palaikai buvo išvežti į Viekšnių MGB, mat
tarybiniai saugumiečiai juos privalėjo dar nufotografuoti”.
Kitą dieną po bunkerio šturmo prasidėję areštai. Buvę suimti žuvusiųjų partizanų ryšininkai
— Viekšnių valsčiaus tarnautojai Juozas ir Ona Virkučiai. Areštuoti ir L. Jonuškio, pasidavusio
čekistams, broliai — Jonas ir Pranas. Lėlaitiškiai Jonas Silkinis ir Jonas Balvočius po dešimtį
metų praleido Sibire už pagalbą partizanams. Leonas Jonuškis grįžęs iš lagerio jau be sveikatos ir
netrukus miręs.
Šiandien ne taip jau svarbu, kada koks šūksmas pasigirdo šturmuojant bunkerį, kokiu būtent
momentu pasidavė Jonuškis, kas degino tuos šiaudus, nuo kieno granatos — savo ar kareivių —
žuvo vyrai. Tokie ir kiti skirtumai išryškėja atidžiau įsigilinus į šias istorijas. Tačiau šiandien
žuvusiųjų artimiesiems kelia nerimą kitas klausimas, kur dabar yra palaidoti žuvę vyrai?
„Vieni viekšniškiai sako, kad vyrų palaikai buvo užkasti už Ventos tilto, netoli kryžkelės
Viekšniai—Žibikai—Svirkančiai, apie 30—40 m. nuo kelio pylimo. Tą vietą viekšniškiai vadina
Pastauninku. Kiti sako, kad duobė prie pat kelio pylimo. Statant naująjį tiltą per Ventą, kapas
atseit likęs po kelio pylimu. Kiti viekšniškiai sako, kad praėjus keletui dienų po palaidojimo,
kažkas iškasė žuvusių vyrų palaikus, valtimi perkėlė per Ventą ir palaidojo senosiose Viekšnių
kapinėse. Kiti sako, kad tai buvo padaryta pavasarį. Apie šį paslaptingą palaidojimą nežinomi
vyrai pranešė A. Švažo broliui ir P. Šiuipio seseriai. Kas tai galėjo padaryti?”, — tai ir plačiau
kas šiandien dedasi senosiose Viekšnių kapinėse rašo „Būdas žemaičių”.
Didžiojo tėvynės karo dalyvių, tiesiogiai dalyvavusių mūšiuose sąrašas:
1. Čiužas Petras, g. 1911 m., Lėlaičių km.
2. Elekšis Benas, g. d. nežinoma, Lėlaičių km.
3. Končius Juozapas, g. 1911 m., Užlieknės km.
4. Perminas Alfonsas, g. d. nežinoma, Užlieknės km.
5. Perminas Antanas, g. 1914 m., Užlieknės km.
6. Putramentas Zigmantas, g. 1919 m., Užlieknės km.
7. Sidabras Tadas, g. 1917 m., Medžialenkės km.
8. Stonys Tedeušas, g. 1920 m., Užlieknės km.
9. Šlaustas Aleksas, g. 1922 m., Užlieknės km.
10. Švatas Vitalijus, g. 1927 m., Medžialenkės km.
Čia nurodytos gyvenamosios vietos po karo, nes gimimo vietos tiksliai nėra žinomos.
Tadas Sidabras 1939 m. tarnavo Lietuvos armijoje, karo metais 16-ojoje lietuviškojoje
divizijoje, 240-ajame pulke. Dalyvavo mūšiuose Latvijoje. Tadas buvo ryšininkas laidininkas ir
telefonistas. Apdovanotas Ginkluotųjų pajėgų 60-mečio, Pergalės Didžiajame Tėvynės kare
30-mečio medaliais, Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 40-mečio, TSRS 50-mečio, Mažeikių
rajono išvadavimo 30-mečio ir 40-mečio ženkliukais.
Petrą Čiužą ir Antaną Perminą karas suartino. Jie, patekę į armiją, Rusijoje drauge lankė kelių
mėnesių kursus, fronte kovėsi viename pulke, karo audra abu nuvedė iki Čekoslovakijos.
Antanas Perminas yra pasakojęs, kad jam yra tekę kariauti Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje,
Austrijoje, o pergalę šventė Čekoslovakijoje. Turi medalį už Berlyno paėmimą. Vitalijus Švatas
kilęs iš Sedos, į kariuomenę pateko 1945 m.: buvo mobilizuotas į Tarybinės gvardijos
Raudonosios vėliavos 295-ąjį pulką Rytprūsiuose (Itemburge). Po savaitės apmokymų,
ginkluotas automatiniu pistoletu, dalyvavo mūšiuose Lenkijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje.
Berlyno šturmo metu buvo kontūzytas. Pergalę sutiko Čekoslovakijoje. Pulkas, kuriame tarnavo
V. Švatas, po karo pėsčiomis grįžo iš Čekoslovakijos į Baltarusiją. Po to Vitalijus dar tarnavo
Baltarusijos karinėje apygardoje iki 1948 m.: dirbo išminuodamas laukus prie Lenkijos sienos,
padėjo likviduoti S. Banderos gaujas. Dėl sveikatos sutrikimų iš Tarybinės armijos buvo
demobilizuotas. Turi septynis apdovanojimus: medalius už drąsą ir ištikimybę, Berlyno
paėmimą, už pergalę prieš Vokietiją, J. Stalino padėką, ženklą „Tarybinei Armijai 50 m.”, medalį
pergalės Didžiajame Tėvynės kare 30-mečiui.
51