You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
prarają, ir vėl likęs pats paprasčiausias kalnas. Žmonės to įvykio atminimui ant kalno pastatę<br />
paminklą, o vietą pavadinę Žydų kalnu”.<br />
Pradės gyventi savarankiškai<br />
Užlieknės pagrindinė mokykla mus pasitiko prieššventiniu šurmuliu — moksleiviai ruošėsi<br />
kalėdiniam karnavalui. Koridoriais zujo devintos klasės mergaitės, kurios nešiojo kalėdinį paštą.<br />
Mokyklos direktorės pavaduotoja Alina Bernotienė pasidžiaugė, kad vaikai aktyviai sveikina ir<br />
vieni kitus, ir mokytojus: pašto dėžėje šiemet buvo iš viso 563 vokai su atvirukais. „Geri mūsų<br />
vaikai, didesnių problemų neturime”, — apie moksleivius tarsi apie savo vaikus švelniai kalbėjo<br />
direktorės pavaduotoja.<br />
Užlieknės pagrindinę mokyklą šiais mokslo metais lanko 99 moksleiviai. Jų skaičius, anot<br />
A. Bernotienės, kasmet po truputį mažėja. Tam įtakos tikriausiai turi tai, kad gyvenvietėn beveik<br />
neatsikelia jaunų šeimų — matyt, jaunus žmones atbaido nemažas atstumas iki Mažeikių ir<br />
ilgoka atkarpa neasfaltuoto kelio.<br />
Daugiau kaip du trečdaliai moksleivių (68) gauna nemokamą maitinimą — Užlieknėje, kaip ir<br />
kituose kaimuose, daugelis žmonių verčiasi sunkiai. Bet ši aplinkybė turi ir kitą „medalio” pusę<br />
— vaikai nėra susiskirstę į socialines grupes.<br />
Tik maždaug trečdalis mokyklos auklėtinių, vėliau baigusių vidurines mokyklas, įstengia<br />
siekti aukštojo išsilavinimo. Kiti renkasi profesines mokyklas arba kolegijas. „Bet į kaimą beveik<br />
niekas negrįžta”, — nelinksmai konstatavo direktorės pavaduotoja. Ir tuojau pat liūdnoką mintį<br />
nuginė šalin: laimei, mokyklos auklėtiniai kažkaip sugeba susirasti darbo ir įsitvirtinti gyvenime.<br />
Užlieknės mokykloje jau prigijo tradicija kiekvieną rudenį rengti pažintinę liaudišką<br />
vakaronę. Į ją kviečiami amatų meistrai, moksleivių tėvai, seneliai, aktyviai ruošiasi ir patys<br />
vaikai. Jau vyko vakaronės apie duoną, liną, o šį rudenį — apie bitę.<br />
Pagrindinė mokykla išgyvena nežinomybės periodą. Mat nuo sausio 1-osios pradės gyventi<br />
savarankiškai. Bet ne tai labiausiai jaudina pedagogus ir moksleivius: pagal švietimo įstaigų<br />
tinklo optimizavimo projektą, Užlieknėje 2008 metais turėtų likti tik pradinė mokykla. „Gal iki<br />
to laiko kas nors dar pasikeis, gal padaugės vaikų ir išgyvensime”, — su viltimi mus išlydėjo<br />
direktorės pavaduotoja, kurios jau laukė būrelis moksleivių.<br />
Norus ūkininkauti sugriovė valstybės politika<br />
Pasukę keliuku pro kapines, netrukus atsidūrėme tvarkingoje senoviškoje sodyboje. Kaip<br />
išsiaiškinome — buvusiame stiprių Užlieknės ūkininkų Sidabrų ūkyje, dabar priklausančiame<br />
šios giminės kažkelintos kartos atstovui. Tiesa, sodyboje dabar gyvena ir ūkininkauja ne ūkio<br />
savininkas, o jo uošviai, su kuriais ir kalbėjomės.<br />
Stasys ir Elena Šviesos į Užlieknę iš Mažeikių atsikraustė prieš trylika metų. Dukros anyta<br />
atgautą sodybą jau buvo pardavusi kolūkiui, tad žentas ją atpirko. Įdėti darbo naujakuriams<br />
reikėjo nemažai, nes sodybos pastatai statyti, ko gero, prieš du šimtus metų ar net anksčiau. Bet<br />
darbštūs žmonės ūkį atkėlė. Klėčiai uždėjo naują stogą, pakeitė dalį balkių, prie iškasto tvenkinio<br />
surentė kaimišką pirtį. Išsinuomojo 60 ha žemės, susipirko reikalingą techniką ir ėmėsi<br />
ūkininkauti. Pirmuosius kelerius metus, anot Šviesų, viskas klojosi neblogai. Bet vėliau pajuto<br />
krintą į duobę: dėl žemdirbiams nepalankios valstybės politikos pajamos ėmė katastrofiškai<br />
mažėti, o išlaidos — didėti. Ne, nuostolių žmonės sakė nespėję patirti, tačiau ūkininkavimas<br />
neteko perspektyvos.<br />
Prieš dvejus metus miestan išsikraustė dukros šeima. Jaunieji, anot Šviesų, kaime „neprigijo”,<br />
visą laiką jautėsi tarsi tremtyje. Nors ir mieste nuolatinio darbo neturi, apie kaimą nebegalvoja.<br />
Dukra dar studijuoja, o žentas važinėja uždarbiauti į užsienį.<br />
Šeimos galva prisipažino, kad ir jie su žmona jau gyvena išsikraustymo nuotaikomis.<br />
Nusprendę ateinantį rudenį grįžti į Mažeikius. Žinoma, jei reikėtų dirbti samdomą darbą už<br />
minimalų užmokestį ar net už 800 litų per mėnesį — nė už ką nesutiktų. Tuomet verčiau jau<br />
ūkininkautų. Bet abu sutuoktiniai — jau pensininkai...<br />
Šnekučiuodami nejučiomis nuklydome į tolimą praeitį. Ponas Stasys papasakojo, kad žento<br />
prosenelis Sidabras buvo labai stiprus ūkininkas. O senelis mėgo išgerti, ūkio tiek jau nežiūrėjo.<br />
Turėjo sūnų ir dukterį. Dukra, t. y. žento motina, jau buvo pradėjusi mokytojauti Viekšnių<br />
gimnazijoje, o sūnus dar mokėsi Vilniuje, kai prasidėjo trėmimai. „Liaudies priešo” sūnaus<br />
58
Change language