You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Laidotuvės<br />
Mirštantiems ir sunkiems ligoniams buvo vežamas kunigas, kad suteiktų nuodėmių atleidimą<br />
ir ligonių patepimą. Seniau kunigas pas ligonį važiuodavo persijuosęs juostą, kurios abi pusės<br />
buvo skirtingų spalvų. Viena jos puse juosdavosi vykstant pas ligonį, kita — grįžtant. Jeigu<br />
kunigas vyksta pas ligonį (tai sprendžiama pagal juostos spalvą) ir vežasi sakramentą, tai<br />
sutiktieji kelyje žmonės turėdavo nusiimti kepurę ir persižegnoti. Grįžtančio iš ligonio šitaip<br />
sveikinti nereikėjo, nes sakramentas jau suteiktas. Dabar kunigai vežami mašinomis, o ne arkliais<br />
kaip anksčiau, tai ir papročio tokio nebėra. Šiandien ne visi yra tikintys, todėl ir kunigas vežamas<br />
ne visiems ligoniams.<br />
Žmogui mirus, pirmiausia buvo uždegama žvakė. Parapijos bažnyčios varpų gaudesys tą žinią<br />
pranešdavo artimiesiems ir tolimiesiems kaimynams. Kaime vyriausias mirusiojo šeimos narys<br />
pakabindavo specialiai paruoštą lentą ir dviem mediniais plaktukais ją daužydavo. Garsas<br />
pasklisdavo po kaimą ir žmonės sužinodavo apie mirtį.<br />
Miręs žmogus buvo nuprausiamas, aprengiamas, vyriškiui nuskutama barzda, apaunamas.<br />
Atidžiai buvo apžiūrima, kad netrūktų kokio menkniekio. Tada mirusiojo vėlė gali sugrįžti<br />
pasiimti ir vaidentis. Sutvarkytas velionis buvo šarvojamas alkieriuje. Didžiausios patalpos<br />
paliekamos laidotuvių dalyviams susodinti bei valgyti. Šarvojimo kambario sienos iškalamos<br />
specialiai tam reikalui namie austais kilimais (divonais). Priekinė siena puošiama kryžiumi,<br />
šventųjų paveikslais, kartais ir mirusiojo portretu. Karstui padėti daroma pakyla, kuri<br />
apdengiama. Aplink karstą sumerkiamos gėlės, sustatomos žvakidės su žvakėmis, vainikai.<br />
Dvi tris dienas ir naktis prie velionio vyksta budynės. Susirinkusieji meldžiasi, gieda giesmes<br />
bei Kristaus kančios kelius (kalnus). Turtingesnieji pasamdydavo patriūbočius (muzikantus),<br />
kurie pritardavo giedoriams. Iš namų mirusysis buvo lydimas į bažnyčią. Užliekniškiams<br />
bažnyčia buvo arti, todėl karstus jie galėjo nešti. Kitų kaimų gyventojams karstus tekdavo vežti<br />
arklių traukiamais vežimais. Karstui nešti parenkami keturi ar šeši vienodo ūgio nešikai, kurių<br />
krūtinės perjuosiamos gražiais rankšluosčiais. Laidotuvių eisenos metu buvo giedama ir grojama<br />
dūdomis. Bažnyčioje už mirusįjį buvo laikomos gedulingos pamaldos, po kurių eisena jį<br />
lydėdavo į kapines. Mirusįjį atlydint į bažnyčią ir lydint į kapines buvo skambinama varpais.<br />
Kunigui pašlaksčius duobę švęstu vandeniu ir nuleidus į ją karstą, artimieji berdavo ant karsto po<br />
tris žiupsnelius žemių. Duobkasiai užkasę duobę, supila kauburėlį, kuris puošiamas gėlėmis,<br />
vainikais, uždegamos žvakės. Giminės, kaimynai, artimieji ir kiti laidotuvių dalyviai buvo<br />
kviečiami gedulingų pietų. Į laidotuves susirinkdavo visas kaimas.<br />
Pirmas mirusiojo paminėjimas buvo ruošiamas po dešimties dienų. Jame dalyvaudavo tik<br />
patys artimieji giminės ir šeimos nariai. Jie melsdavosi bažnyčioje, klausydavo šv. Mišių.<br />
Didesnis paminėjimas būdavo po keturių savaičių (vadinamas keturnedėliu). Šį paminėjimą<br />
sudarydavo ne tik šv. mišios, bet buvo ruošiami pietūs didesniam būriui žmonių. Dar didesnis<br />
paminėjimas buvo metinės su pamaldomis ir paminklo šventinimu kapinėse bei vaišėmis. Per<br />
metines artimiesiems buvo nuimami visu metus nešioti gedulo ženklai: moterims — juodos<br />
skarelės, vyrams — juostos nuo rankovės arba juostelės nuo švarkų atlapų.<br />
Laidotuvių tradicijos kaime beveik nėra pasikeitusios. Į lentą niekas nebebarškina, bet įsigali<br />
kitas negeras paprotys — kvietimas į budynes. Nepakviesti nedrįsta ateiti prie mirusiojo.<br />
Pasitaiko, kad susijaudinę artimieji tiesiog užmiršta ką nors pakviesti. Negerovių atsiranda ir<br />
daugiau, pavyzdžiui, kalnai krepšelių, vainikų ir gėlių, lūžtantys nuo valgių gedulingų pietų<br />
stalai ir kt., bet tai būdinga ne tik Užlieknės apylinkėms. Tikinčius mirusiuosius į bažnyčią<br />
nešdavo ir sovietmečiu. Be bažnyčios laidodavo komunistus, komjaunuolius ir kitus<br />
netikinčiuosius. Pastaruoju metu beveik visi mirusieji laidojami su bažnytinėmis apeigomis.<br />
Motinos diena<br />
Motinos diena buvo minima tik bažnyčioje. Namuose, kaip dabar, jų niekas nesveikindavo.<br />
Gegužės pirmąjį sekmadienį Užlieknės bažnyčioje vykdavo Kryžiaus atradimo šventė, per kurią<br />
buvo meldžiamasi už gyvas ir mirusias motinas.<br />
Kalėdos — Kristaus gimimas.<br />
Adventas — keturių savaičių laikotarpis prieš šv. Kalėdas — ramybės, susikaupimo ir šventės<br />
laukimo metas, per kurį neorganizuojami pasilinksminimai, dažniau laikomais pasninko ir<br />
40
Change language