You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
komunizmo kūrėjai sostinėje tikriausiai nesurado, o štai žento motinai teko iškentėti Sibiro<br />
tremtį.<br />
Mums šnekučiuojant į kambarį įėjo stambus rotveileris. Buvo bepradedąs nekviestus svečius<br />
apuostinėti, bet šeimininkų subartas klusniai nucimbino į savo guolį. Šeimininkai pasidžiaugė,<br />
kad šuo yra didelis pagalbininkas ūkyje: patikrina, ar visos vištos suėjusios į tvartą, ar savo<br />
vietose galvijai. Kartą pradėjęs atkakliai kviesti šeimininkus pas gyvulius. Kai jie nuėję į tvartą,<br />
radę kone užsismaugusią telyčaitę. Jei ne Lordas, būtų jos nebeturėję.<br />
Kai pakylame, į kiemą iš paskos išsliūkina ir keturkojis sargas. Kartą šeimininkų jau subartas,<br />
laikosi „mandagaus” atstumo, bet vogčiomis stebi, kad nepažįstamieji nenuskriaustų jam artimų<br />
žmonių...<br />
Užlieknėje — daugiau kaip pusę amžiaus<br />
Grįždami iš Šviesų, užsukome pas auksarankę Eufemiją Rimkienę — jos dovanotų rankdarbių<br />
turi ne vienas užliekniškis. 85-erių metų moters kryželiu siuvinėtais kilimėliais bei pagalvėlėmis<br />
Užlieknės mokykloje surengtoje parodoje galėjo pasigrožėti ir šios mokyklos moksleiviai.<br />
Ne pagal amžių žvitri senolė papasakojo, kad siuvinėti pradėjusi tik išėjusi į pensiją. O iki<br />
tolei neturėjusi laiko. Kilimėlį, rimtai prisėdusi, sakė galinti išsiuvinėti per tris dienas.<br />
Į Užlieknę ponia Eufemija 1942 metais atitekėjo iš Žibikų. Iš Užlieknės buvo kilusi Eufemijos<br />
mama, tad jos, kaip juokavo senolė, tarsi apsikeitė gyvenamosiomis vietomis.<br />
Susikūrus kolūkiams, E. Rimkienė dirbo ir kasininke, ir apskaitininke, ir sandėlyje, ir kiaulių<br />
fermoje. Galiausiai — buitinio gyventojų aptarnavimo punkte. Su vyru išaugino dvi dukras,<br />
kurios abi su šeimomis gyvena Mažeikiuose. Prieš 14 metų vyras iškeliavo Anapilin, o štai jos<br />
Dievas nenorįs. Matyt, nusprendęs, kad jei jau pasenusi, tegu sau „kirmijanti” ir toliau.<br />
Kadangi pas ponią Eufemiją svečiavomės šv. Kūčių išvakarėse, pokalbis pasisuko apie Kūčių<br />
šventimo papročius. Kaip teigė senolė, jos vaikystės ir jaunystės laikais per Kūčias jokių<br />
ypatingų vaišių nebūdavę. Sukalbėdavę poterius, suvalgydavę kalėdaičius, pavakarieniaudavę ir<br />
eidavę miegoti. Eglelę puošdavę Kūčių išvakarėse arba tą pačią dieną. Žaisliukus pasidarydavę<br />
patys. Kai jau išaugusi į panas, Kūčių vakarą eidavusios burti: iš po staltiesės traukdavusios<br />
šiaudą, kad sužinotų, ar ilgai gyvens, skaičiuodavusios apglėbtus tvoros žiobrius, bandydamos<br />
įspėti, po kiek metų ištekės, klausydavusios, iš kurios pusės šunys loja...<br />
Jaunystėje laikai, anot senolės, buvę nepalyginamai linksmesni. Nereikėdavę užsisklęsti durų,<br />
bijodavę nebent kokio žvėries. Sklandžiusios kalbos apie arkliavagį Ričkų, bet kokiame krašte jis<br />
gyvenęs — nežinanti. Dabar, dėstė ponia Eufemija, kaimo žmonės nežino, ar vakare atgulę rytą<br />
atsikels. Prieš kokią dešimtį metų (o gal ir mažiau) nuo piktadario rankos nukentėjo ir ji —<br />
liepsnose supleškėjo klėtis. Laimei, nuo ugnies spėjo išgelbėti kitus pastatus.<br />
E. Rimkienės atmintyje tebėra išlikęs Užlieknės kaimo šv. Marijos Magdalenos bažnyčios<br />
perkėlimas iš senosios vietos į dabartinę. Pasak senolės, ji tuomet buvusi dar vaikas, bet mačiusi,<br />
kaip po bažnytėle žmonės dėję balkius ir traukę dviem arkliais, juos varydami kažkaip ratu.<br />
Žemė, kur dabar yra Užlieknės kapinės, anksčiau priklausė ponios Eufemijos vyro tėvams. Jos<br />
vyras ten dar avis ganė. Kadangi jis buvo už ją vyresnis 16 metų, tai ganyti galėjęs apie<br />
1914-1915 metus, sumetė moteris. Vėliau kaimynai susitarę ir vieni savo žemę atidavę bažnyčiai<br />
pastatyti, o kiti, t. y. jos vyro tėvai — kapinėms.<br />
Labai magėjo iš E. Rimkienės apie Užlieknės praeitį sužinoti daugiau, bet švenčių išvakarėse<br />
ją ilgai trukdyti nesiryžome. Atsisveikindama sodybos šeimininkė išlydėjo į kiemą ir kurį laiką<br />
dar stovėjo tarpduryje, tyliai žvelgdama pavymui.<br />
Įleido šaknis kaimo žemėn<br />
Neatsispyrėme pagundai aplankyti ir vieną iš gražiausiai tvarkomų Tirkšlių seniūnijoje<br />
užliekniškių Kazbarų sodybą. Tiesa, šeimos galva tuojau pradėjo kratytis, kad sodybos grožiu<br />
daugiausia rūpinasi sūnus Remigijus, o jie su žmona tik padedą jam įgyvendinti sumanymus.<br />
Kazbarai į Užlieknę iš Mažeikių atsikėlė beveik prieš septynerius metus. Pasak pono Jurgio,<br />
paviliojo žmonos brolis. Įtakos, žinoma, turėjo ir tai, kad mirus uošvei jie pasiėmė pas save uošvį<br />
bei žmonos močiutę. Seniesiems reikėjo erdvės, kurios miesto daugiabučiuose nė su žiburiu<br />
nerasi. Šeimos galva juokavo, kad žmona su sūnumi iš pradžių labai nenorėjo kraustytis į kaimą,<br />
bet jame greit prigijo ir apie miestą dabar nė nebekalba.<br />
59
Change language