O išmoko paprastos tiesos

Per trumpą laiką spėjo apsilankyti daug ir labai įvairių atlikėjų. Iškilmingai buvo minimi
kolūkio ataskaitiniai susirinkimai, kitos šventės, kurioms kolūkio vadovai negailėjo pinigų.
Kultūros namuose veikė biblioteka. Jai vadovavo Onutė Černobrovenkienė. Po vizito
Akmenėje, Užventės kultūros namuose buvo sustojęs tuo metu kultūros ministru dirbęs Dainius
Trinkūnas. Jam kultūros namai paliko labai gerą įspūdį.
1992 m. kartu su prasidėjusia „perestroika” buvo uždaromi kaimų kultūros namai. Nors
kultūros namų darbuotojai ir kolūkio nariai rašė prašymus, kad neuždarytų, bet niekas jų
nepaklausė.
Tais pačiais metais kartu su kolūkio kontora buvo uždaryti ir kultūros namai. Kontoros pastatą
kolūkiečiai už pajus įsigijo patys, tad jo vietiniai niekdariai nenusiaubė. Deja, kultūros namai
nuniokoti.
B. Švažienė vėl buvo grąžinta dirbti į Viekšnius. Užventiškiai, o kartu ir viekšniškiai liko be
kultūros namų. 1994 namus privatizavo ūkininkas iš Tirkšlių, bet jų netvarkė ir vėl perpardavė
Mažeikių apylinkės seniūnui Kesminui. Pastarasis iki šiol nesiėmė remonto ar rekonstrukcijos
darbų. „Skaudu žiūrėti, kaip kultūros namai baigia iširti. Gyventojai neturi kur susiburti,
atsipūsti, pasidžiaugti”, — apgailestavo B. Švažienė. Ir pridūrė, kad Užventėje apleisti ir likimo
valiai palikti kultūros namai gadina šalia įsikūrusios kaimo turizmą propaguojančios įmonės
vardą, gadina jos bendrą vaizdą.
DUKART NAŠLYS
Savita 1919 m. gimusio Jono Rimkaus gyvenimo istorija. Senoviniame namuke, apsuptame
ūkinių pastatų ir saugomo dviejų, vardų neturinčių kiemsargių, per 30 metų gyveno Rimkų
šeima.
Nelabai Jonui sekėsi šeimyninis gyvenimas. Su pirmąja žmona Eugenija apsigyveno Krakių
kaime, susilaukė dviejų dukterų. Žmona su dukromis išvažiavo gyventi į Jurbarką, o Jonas liko
vienas. Išsiskyręs su pirmąja, vedė antrąją žmoną Zofiją, kuri jau turėjo savo vaikų. Persikėlė
gyventi pas ją į Užventę. Su Zofija išgyveno daugiau nei 25-erius metus, bet vaikų
nebesusilaukė. Žmonai mirus, jos name Jonas liko gyventi vienas. Zofijos dukros patėvio
nepamiršta — aplanko, atveža maisto, pasirūpina.
Jonas visą gyvenimą dirbo Tarpkolūkinės statybos organizacijoje statybininku. Šiandien
senolis negali pasakyti, kiek pastatė namų, tik žino, kad sau namo taip ir nepasistatė.
Išblėsęs gyvenimo džiaugsmas
Kol Jonas buvo jaunesnis, dirbo visus ūkio darbus: melžė karvę, šėrė gyvulius, lesino
paukščius. Šiuo metu jo tvartai tušti. Nebeturi nei sveikatos, nei noro ką nors veikti. „Neskaitau
laikraščių, nežiūriu televizoriaus, nes sugedęs, — niekas man neįdomu, — nusivylęs gyvenimu
pasakojo senukas. — Laukių, kada išsiruošti pas tėvelius į Viekšnių kapines”.
Į mane žiūrėjo didelės, ryškiai mėlynos Jono akys, bet jose žiburiukų neįžvelgiau. Gyvenimo
mėtyto vyro šiandien niekas nedžiugina: nei lankantys antrosios žmonos vaikai, nei užsukęs
kaimynas. Jo nedomina daug Užventėje gyvenančių našlių, mažai skaudina tai, kad beveik
nelanko tikrosios dukros, maža pensija ir daugybė kitų nepriteklių.
Jonui sunku vienam. „Jei kas užsisako, pinu krepšius, — be didelio džiugesio pasakojo
senukas. — Bet medžiagų neturiu, nėra iš kur gauti — tai ir neverta beužsiimti”. Jonas politika
nesidomi, tik retsykiais klausosi radijo.
GARSIŲJŲ ERLICKŲ SODYBA DVELKĖ ŠALČIU
Lankantis Užventėje negalima aplenkti Lietuvoje ir Mažeikių rajone žinomų Juozo ir Antano
Erlickų sodybos. Nors šie garsūs vyrai gimė ir augo Svirkančių kaime, tačiau jų gilios pėdos
įmintos ir Užventėje.
Gyvena du vienišiai
Kieme pasitiko du sarginiai šunys, akis užkliuvo už seno modelio dviračio, kuriuo Viekšnių
liaudies muzikos kapelos „Subatvakaris” vadovas Antanas Erlickas dažnai važiuoja į repeticijas.
Prie namo stovėjo sumodernintas vežimas, kuriuo, kaip patikino Antanas, mėgdavo važinėtis jų
Amžiną atilsį motina — Stefanija Erlickienė.
Troboje buvo vėsu. Antaną radome palinkusį prie natų. Virtuvėje garavo „kruzas” karštos
arbatos, mat netrukus turėjo skubėti į repeticiją.
78