O išmoko paprastos tiesos

Eil. Paventės kaime Plotas, ha
1 Balvočius Jonas 9,83
2 Butkus Jonas 25,11
3 Butkus Jonas 12,01
4 Butkus Jonas 24,00
5 Kerežis Jonas 5,46
6 Kuodys Pranas 30,57
7 Martinkus Vladislovas 3,00
8 Memys Vincentas 1,09
9 Montvydienė Petronėlė 3,09
10 Pikevičaitė apie 5,00
11 Rušinas Liudas 5,46
12 Sabaliauskas ?
13 Skabeikis Rapolas 10,92
14 Šiuipys Antanas 40,00
15 Tenys Antanas apie 11,00
16 Tenys Domas apie 10,00
17 Tenys Petras 28,28
18 Tenytė-Igarkienė Ona 3,00
Pagrindiniai verslai — žemdirbystė ir gyvulininkystė. Auginamos lauko kultūros: miežiai,
rugiai, kviečiai, avižos, linai, kanapės. Daržovės: pašariniai burokai, raudonieji burokėliai,
kopūstai, morkos, svogūnai, česnakai, krienai, agurkai, krapai, bulvės, pupos, pupelės ir kitos.
Gyvuliai: karvės, arkliai, kiaulės, avys, ožkos. Paukščiai: vištos, antys, žąsys, kalakutai.
Užaugintą produkciją ūkininkai parduodavo aplinkinių miestų turguose.
Su ūkininkavimu glaudžiai susijęs vaikų bei jaunimo gyvenimas. Turtingesniųjų ūkininkų
vaikai gyveno pas tėvus, lankė mokyklas, kol susikurdavo savo šeimas. Vargingesniųjų vaikams
tekdavo piemenauti, bernauti, mergauti ir taip užsidirbti duoną. Piemenavimas — pati sunkiausia
vaikų dalia. Kai kurie vaikai pradėdavo piemenauti net nuo septynerių metų.
Gražiai piemenavimo kančias aprašė J. Elekšis iš Lėlaičių:
„Lyja ar vėjas, piemuo visada lauke. Trumpos lininės ar pakulinės kelnės, burnosėlis mažai
tešildo. Blogiausia basoms kojoms. Kartais taip šąla, kad, nebežinodamas ką daryti, sulauki, kol
karvė padeda didelį pyragą, ir šildaisi į jį įsilipęs. Nebėda, kad kojos nešvarios — upeliukai čia
pat, balučių taip pat nestinga. Bet vis vien piemenėlio kojos juodos, įskirdusios, plauk neplovęs.
Blogiausia, kai pabraidai po purvinų griovių keliuką. Kojos po kiek laiko taip suskeldėja,
pradeda skaudėti, kad ašaros nenorom byra. Tada vienintelis išsigelbėjimas — vakare ilgai
mirkyti jas karštame vandenyje. Skausmą tuoj nuima ir taip gera gera. [...]. Sunkiausia
piemeniui, kai dar niekur nepjautas šienas, javai, nenurauti daržai. Ganyti tenka siauruose
plotuose, krūmuose, pūdyme ant keliukų — visur kitur nevalia. Gyvuliai neramūs, alkani, o
aplinkui tiek skanėstų, tik tas nenaudėlis piemuo neleidžia. Nelengva ir jiems — saulė kepina,
puola įvairiausi vabzdžiai — nėra kur dėtis. [...].
Nuėmus derlių, piemenėlio laimė taip pat neilga, greit prasideda lietūs. Nei tu kur pasislėpsi,
nei kuo prisidengsi. Šeimininkai, bernai, mergos — visi dirba pastogėse, vienas piemenėlis vėjo
ir lietaus plakamas lauke. [...].
Lietus greit permerkia piemenuką ir jį pradeda purtyti drebulys. Gera, jei tada gali prisėsti ant
sauso kupsto ar po stora egle. Nepajunti, kaip apšilęs ir užmiegi. Bet piemenukui dėl to ir
neleidžiama sėdėti, net į medį negalima remtis. Išvargęs jis dažnai užmiega ir stačias į medį
atsirėmęs. Visai blogai, kai trankosi perkūnas. Po medžiu tada slėptis jau negalima. Reikia
saugotis ir akmens — ir čia gali trenkti žaibas. Geriausia tada atsigulti kokiame griovelyje ir kol
nutols perkūno debesys, ramiai leisti lietui skalbti nugarą. Po kiekvieno žaibo blykstelėjimo
skaičiuoji, kiek sekundžių praeis iki griausmo. Baisiausia, kai žaibas ir griausmas trenkia kartu.
Pavojus virš galvos. Nei bėgti, nei kur slėptis — belieka drebančia širdele laukti, gal į tą vietą,
kur esi, netrenks? [...].
23