14.08.2013 Views

O išmoko paprastos tiesos

O išmoko paprastos tiesos

O išmoko paprastos tiesos

SHOW MORE
SHOW LESS

Create successful ePaper yourself

Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.

Senolio kieme buvo paprotys, kad per talkas senolio kiemas nunešdavo šviežio pieno Bukonto<br />

ir dėdės kiemui. Nešdavo per pietus. Paprastai pieną nešdavo piemuo ar piemenė. Jeigu talka<br />

būdavo pas senolį, tai pieno atnešdavo Bukonto ir dėdės kiemas.<br />

Atnešęs sakydavo: „Gaspadinė siuntina”. Pieną išpylus ir kibirą išplovus, grąžinant buvo<br />

sakoma: „Prašom savo gaspadinei už pieną padėkavoti”.<br />

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio kalvis Domas Stonkus: 1974 metų aprašas // Urbienė<br />

Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3. // VVB, VM. — Tekste: Jo nuomone meistrų<br />

meistras buvęs kalvis Krutinis (Zaventės kaime), dirbęs net garo katilus.<br />

Urbienė Amelija. Aprašai, parašyti įvairių asmenų prašymu apie Viekšnius, apie save ir apie<br />

savo darbą: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: Autobiografija [Yra apie Zaventę]. Viekšnių<br />

vidurinė mokykla (1982 m.). Kaip mane augino tėvai ir senoliai (1979 m.) [Yra apie Zaventę].<br />

Kaip renku medžiagą etnografiniams aprašams (1975 m.). 1982 metų aprašas: Jonas Glodenis —<br />

kalvis ir dievadirbys (1868—1943 m., gyv. Kegriuose). Pastabos.<br />

Urbienė Amelija. Gyvulių ganymas ir priežiūra Viekšnių apyl. Zaventės kaime // Kraštotyra.<br />

— Vilnius, 1975. — P. 195—197. — Žinios aprašui: V. Miliaus.<br />

Brikas Algimantas. Kuo matuosim prabėgusias dienas (Apybraiža) // Vienybė. — 1984. —<br />

Geg. 1: iliustruota. — Tekste:<br />

KETVIRTASIS pokario metų pavasaris. Gražus atgimstančia spalva, paukščių trelėmis virš<br />

laukų, neramus ir jaudinantis ateities dienos lūkesčiu, kai dar nežinai, kokia ji bus, tik jauti<br />

žadant permainas, kurių ir lauki, ir gal kiek bijais. Štai čia, į nežymų namelį, stovinti prie<br />

dabartinio Svirkančių kolūkio sandėlio, ir susirinko būrelis žmonių, nutarusių per<br />

pavasarėjančius laukus, per gyvenimą eiti ranka rankon. 1949-ųjų balandžio 22 dieną — kolūkio<br />

steigiamasis susirinkimas. Prie balto popieriaus lapo vienas po kito prieina žmonės. Jie —<br />

pirmieji kolūkiečiai: Bernadeta Balčiūnaitė, Maneikių, Pundzių, Galminų šeimos... Nedvejoja ir<br />

Adomas Mačius. Jis tiki, jog tik kolektyviai ūkininkaujant galima sukurti gražesnį gyvenimą.<br />

Kolūkį naujakuriai pavadino „Žalgirio” vardu. Pirmuoju kolūkio pirmininku tapo Liudas<br />

Lakačauskas, o jis, Adomas Mačius — buhalteriu.<br />

Pradžia buvo sunki. Įpratusiems kiekvienam rūpintis tik savo geru, nelengva pradėti dirbti<br />

kartu, be to, toks tas ir kolūkis — keturios karvės, atitekusios išbuožinus Balvočiaus ūkį, keletas<br />

arklių, dar šis tas atsivežto iš savų kiemų.<br />

Pirmoji kolektyvinė sėja... Nepatiklūs žvilgsniai taip ir kalba — ne į savo ratus įsėdote. Kiti<br />

pasuktų naujakurių minamu taku, bet bijo... Apylinkėse neramu. Guduose susišaudymas, iš kitos<br />

pusės vėl neramios žinios. Geriau užsiskliausti savyje, geriau nuošalėj pratūnoti.<br />

„Mesk darbą, nes atsiskaitysim” — perspėjo raštelis prie durų. Porą tokių rado Antanas<br />

Mačius. Kieno tai darbas? Kas savyje saugo pyktį ir pagiežą? Gal kas nors iš tų, kurie rytais<br />

meiliai pasisveikina, šypsodamasis kalba su tavimi? Kas?<br />

Čia pat, prie namų tyliai ošia miškas, toks nuostabus, kai nakties poilsiui leidžiasi saulė...<br />

Argi nebuvo baisu? Juk taip dažnai juodos sąžinės žmonės, rašinėdavę perspėjančius<br />

laiškelius, savo grasinimus ir įvykdydavo.<br />

Argi nebuvo baisu, Adomai?<br />

— Nebijojau. Man prie širdies buvo Tarybų valdžia. Tikėjau, kad kolūkis bus. O kai<br />

melioracija praėjo, laukai tokie gražūs, ir širdžiai gera...<br />

O daugelis dar keletą metų nestojo į kolūkį. Lūkuriavo.<br />

Ūkis turtėjo. Vis daugėjo jo narių, vis mažiau buvo abejojančių kolūkio ateitimi. Nors kartais<br />

nelengva būdavo, labai nelengva, kaip tą lietingą 1953-ųjų rudenį, kai kertamųjų ratus teko<br />

platinti, kad būtų galima nuimti derlių. Iki 1955—56-ųjų ūkis tarsi stovėjo vietoje, o kai buvo<br />

pakeista atsiskaitymo su valstybe tvarka, buvo daugiau leista pristatyti mėsos, dar labiau<br />

pragiedrėjo ir kolūkio padangė.<br />

Praėjus ketveriems ūkio gyvavimo metams, Adomas Mačius parašė dar vieną pareiškimą.<br />

Šįkart — prašydamasis priimti į Komunistų partijos eiles.<br />

70

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!