O išmoko paprastos tiesos

stebuklingo vandens. Senukas papasakojo, kad atsivežęs butelį švento vandens iš Šventupio.
Užlieknės kaime ir esąs tas upelis. Vietiniai Užlieknės gyventojai visai nekreipdavo dėmesio į
„šventą” upelio vandenį: skalbdavo drabužius, leisdavo į jį žąsis, kurios teršdavo vandenį. Jie
nebetikėjo, kad upelis stebuklingas. Kiti žmonės apie šventumą ir stebuklingumą nieko nežinojo.
Apie Veselės kapines
Užlieknės apylinkėse, tarp Užlieknės ir Viekšnių, ant kalnelio, prie pat vieškelio yra senos bei
atviros kapinaitės. Jose stovėjo keli pakrypę kryžiai. Žmonės pasakoja, esą XVIII a. pradžioje čia
kelyje susitikę dveji vestuvininkai. Vieni važiavę į Viekšnius jungtuvių, kiti grįžę jau po
sutuoktuvių.
Visi jie, būdami bajoriškai išdidūs, nenorėjo vieni kitiems duoti kelio. Taigi, susiginčiję,
susipykę ir susišaudę. Mušėsi tol, kol vos keli gyvi belikę. Žuvę ir abu jaunieji. Visi žuvusieji
buvę čia pat kalnelyje ir palaidoti, o žmonės tą vietą vadina Veselės kapinėmis.
Apie Medžialenkės ežerą
Kažkada boba pamačiusi debesį ir sušukusi: „Debesis nukrito!”. Toje vietoje atsiradęs ežeras
ir pavadintas Bobežeriu.
Apie pelkių velnią
Tarp Užlieknės ir Lėlaičių yra miškinga ir pelkėta vieta, vadinama Kuba. Žmonės
pasakodavo, kad čia gyvenęs pelkių velnias ir viliodavęs žmones. Kas tik čia atvažiuodavo ar
ateidavo, jis nė vieno nenorėjęs išleisti. Kol čia gyvendavo žmonės, tol būdavo laimingi, o jeigu
išsikeldavo kitur, tapdavo ubagais. Tad toks tas pelkių velnias.
Apie žydų kalną
XIX a. pradžioje Užlieknės kaime ant kalno buvo pastatyti dideli rūmai. Juose gyveno žydai.
Kartą kalnas atsivėrė ir į jo tamsią duobę pradėjo smegti rūmai. Tuo metu vienas žydas pasiėmęs
visus turtus išėjo lauk ir viską užkasė. Jam baigus darbą, rūmai susmego į prarają, liko tik kalnas.
Žmonės įvykiui atminti pastatę paminklą su užrašytais visų čia gyvenusių žydų vardais,
pavardėmis ir gimimo metais, o kalną pavadinę žydų kalnu. Pasakojama, kad tame pačiame
kalne ir yra užkasti turtai.
III. Geografinė padėtis ir pagrindiniai aplinkos elementai
Žiupsnelis rajono istorijos
Mažeikių rajono teritorija II tūkstantmečio pradžioje priklausė Ceklio sričiai.
Dabartinės Mažeikių apylinkės daugiau negu šimtmetį buvo atskirtos nuo Lietuvos. 1426 m.
derybomis nustatoma Lietuvos—Livonijos siena nuo Šventosios iki Joniškio. Ši siena ėjo per
Pievėnus, visiškai netoli Medžialenkės. Taip 1426 m. sutartimi beveik visas Mažeikių rajonas,
taip pat ir Užlieknės apylinkės, atiteko Livonijai. 1529 m. pasirašoma nauja, patikslinta Lietuvos
sienos su Livonija sutartis. Šia sutartimi valstybių siena beveik sutapo su dabartine Lietuvos—
Latvijos siena. Atgautose Žemaitijos žemėse, dabartinio Mažeikių rajono teritorijoje, Tirkšliuose
ir Viekšniuose įkuriami Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarai. Viekšnių dvaro valdos apėmė
Ventos upę (prie jos įsikūrę Meinoriai ir Paventė ) ir ėjo iki sienos su Livonija.
Carinės Rusijos laikais Užlieknė ir jos apylinkių kaimai priklausė Viekšnių valsčiui, Šiaulių
apskričiai, Kauno gubernijai. 1919 m. apskrities centru tapo Mažeikiai. Bolševikų okupacijos
metu Užlieknė priskirta Mažeikių rajono Tirkšlių apylinkei.
Dabar Užlieknės apylinkės yra Tirkšlių seniūnijoje, Mažeikių rajone, Telšių apskrityje.
Užlieknės kaimas yra pusiaukelėje tarp Viekšnių ir Tirkšlių, nuo seniūnijos centro į rytus
nutolęs 7 km., nuo rajono centro į pietryčius — 9 km. (plentu ir vieškeliu susidaro 14 km.).
Tokiu būdu, šiandien pasiekti Užlieknę nėra sudėtinga, ne taip kaip senovėje. Daugelį metų čia
buvo labai pelkėtos vietos, vadinamos lieknais. Tad tik juos įveikę žmonės atsirasdavo už liekno,
dabartinėje Užlieknėje. Nuo to ir kilęs Užlieknės vardas.
Užlieknės apylinkėje yra dar keturi kaimai: Lėlaičių, Paventės, Medžialenkės ir Meinorių.
Lėlaičių kaimas nuo seniūnijos centro nutolęs 9 km. (vieškeliu 10 km.), Paventės — 10 km.
(vieškeliu 15 km.), Medžialenkės — 9 km. (vieškeliu 10 km.), Meinorių — 7 km. (vieškeliu
9 km.).
16