14.08.2013 Views

O išmoko paprastos tiesos

O išmoko paprastos tiesos

O išmoko paprastos tiesos

SHOW MORE
SHOW LESS

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.

pasistatė gražius pastatus, į svetimą kišenę nelindo. Beleckams gimė penki sūnūs ir dvi dukterys.<br />

Drausmingoje ir šviesioje ūkininkų šeimoje vyravo tautinės savigarbos jausmas, patriotinė<br />

protėvių dvasia. Visi, kas šią šeimą pažino, atsiliepdavo tik gerai — darbštūs, tikintys, anksti<br />

kyla į darbą, sekmadienius švenčia. Vaikai, jei ne svetur, tai namuose dirbo, dykai duonos<br />

nevalgė.<br />

Tekėjo kaip upė metai. Suaugo vaikai. Paseno tėvai. Keitėsi laikai. 1940-ųjų vasarą į Lietuvą<br />

atidundėjo bolševikų tankai. Dvidešimtmetis Pranas Beleckas grįžo iš tarnybos Lietuvos<br />

kariuomenėje puskarininkiu. Kai po ketverių metų tie patys rusų tankai sugrįžo, nešdami skurdą,<br />

tremtis ir kitokias skriaudas, pagal amžių kariuomenėje tarnauti jau buvo tinkami visi penki<br />

Beleckų sūnūs. Visi buvo prasilavinę ir gerai suvokė kraštą ištikusią nelaimę: ar rudas, ar<br />

raudonas — toks pat okupantas. Todėl broliai Beleckai nutarė neiti į svetimą kariuomenę, o<br />

laukti išmušant valandos, kuomet galės vyti lauk neprašytus okupantus.<br />

Apušroto sodžiaus 24 ūkininkų sodybos glaudėsi tarp didelių miškų. Vienas miško kampas<br />

siekė pačią Beleckų sodybą: išgriuvai iš trobos — ir tiesiai į girią.<br />

Rusai su savo pagalbininkais stribais suprato, kad penki vyrai iš patriotiškai nusiteikusios<br />

šeimos eis ne su jais, o prieš juos, tad nuo netikėtų jų apsilankymų neužsiverdavo durys. Ir vis<br />

tas pats klausimas:<br />

— Kur vaikai?<br />

Pirmasis krito vyriausias sūnus Jonas. Jis buvo išėjęs užkuriu į kaimyninę sodybą. Vieną rytą<br />

auštant sulojo šunys. Priėjęs prie lango ir pamatęs ateinančius uniformuotus vyrus, Jonas bėgęs<br />

miško pusėn, bet pakeliui jį pakirto atėjūnų kulka. Tą patį pirmąjį naujos okupacijos rudenį,<br />

1944-aisiais, kančiose nutrūko ir antrojo Beleckų sūnaus, Stasio, gyvenimas. Apsimetę<br />

partizanais, saugumiečiai jauną vyrą, trijų vaikų tėvą, ilgai vedžiojosi po sodybas ir miškus —<br />

gal suves su tikrais rezistentais. Stasys klastą pajuto ir nieko neišdavė. Tuomet saugumiečiai<br />

atėjo jau atvirai ir išsivedė, jau piktuoju reikalavo išduoti miško vyrus. Spėjama, kad Stasį<br />

kankino tol, kol užmušė.<br />

Trečiasis Beleckų sūnus, Vladas, gimęs 1923 metais, buvo mokęsis Šiaulių gimnazijoje.<br />

Buvęs labai gabus mokslui ir sugebėdavęs viską dirbti. Be to, dar mokėjęs gražiai armoniką<br />

virkdyti, buvęs draugų mėgiamas ir daug jų turėjęs. Vladas daug padėdavęs ir partizanams.<br />

Broliui Pranui 1945 metų pavasarį jis parūpino dokumentus vykti traukiniu į Dzūkiją, kur buvęs<br />

šaukiamas partizanų vadų suvažiavimas. Deja, nelaimė ir jam pastojo kelią: kuliant javus tėvų<br />

ūkyje, atėjo ir areštavo. Tėvai apie Vladą jokių žinių nebegavo, tik po daugelio metų<br />

dokumentuose aptikta, jog jau po savaitės vaikiną nuteisė penkiolikai metų, o kaip ir kur žuvo,<br />

nežinoma.<br />

Nuo pat pirmųjų okupacinės sovietų kariuomenės sugrįžimo dienų net atokiausiuose<br />

kaimuose įsivyravo teroras ir baimė. 1944 metų gruodžio 25 d. Apušroto kaimą kaip širšės<br />

užplūdo rusai ir stribai. Matyt, įtarė sodybose esant partizanų. Pirmiausia pelenais paleido<br />

pakeliui į Spaigius buvusią Maskoliūnų sodybą. Iš šios sodybos penki sūnūs buvo išėję į miškus.<br />

Sudegino ir Gedžiaus namus, nes jo sūnus taip pat buvo miške. Beleckams gaisru seniai grasino,<br />

jei neprisistatys ieškomas sūnus Pranas. Suprantama, kolaborantai jo nesulaukė, tad išliejo pyktį<br />

ant tėvų ūkio. Užgriuvusių nelaimių sukrėsta, Ieva Beleckienė tik verkė ir meldėsi.<br />

Nebeturėdami savo pastogės, senieji Beleckai glaudėsi tai vienur, tai kitur. Kartą, matyt pasiilgę<br />

savo kaimo, sugrįžo į Apušrotą. Tikriausiai, kam nors pranešus, buvo suimti ir 1947 metų kovo<br />

pabaigoje ištremti į Sibirą be teisės sugrįžti.<br />

Tėvus ištrėmus, gimtajame krašte liko du sūnūs. Jauniausiasis, 1926 metais gimęs Algirdas,<br />

buvo pramokęs siuvėjo amato ir ėjo per kaimus siūdamas. KGB agentai netruko suuosti, kas<br />

tasai keliaujantis siuvėjas, ir iš Žvyrelės vienkiemio netoli Akmenės kartą išsivedė tardyti. Antrą<br />

sykį saugumiečiai aukos nebesulaukė. Vėl pašauktas į tardymą, jis išėjo į mišką, pas brolį Praną.<br />

Okupantai ir jų parankiniai nepamiršo ir dukterų. Joana Vasiliauskienė augino 5 vaikus, tarp<br />

jų — ir mano pašnekovą Zigmą. Saugumiečiai nepaleido jos iš akių, daug kartų tardė, grasino<br />

represijomis. Joanos vyras Stasys Vasiliauskas ne vienerius metus išbuvo miškuose, kovose du<br />

kartus buvo sužeistas, namiškiai sužeistą parsigabeno ir gydė bunkeryje, bet 1948 metais jį<br />

okupantai suėmė ir nuteisė 25 metams kalėti. Grįžo po 13 metų kalėjimo ir 1966-aisiais mirė. Tik<br />

5

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!