Meteorologijos pagrindai - Hidrologijos ir klimatologijos katedra

Egidijus Rimkus „Meteorologijos įvadas“1. TRUMPA METEOROLOGIJOS ISTORIJOS APŽVALGAMeteorologijos mokslo raida neatsiejama nuo žmonijos vystymosi. Jau pirmykštėsemedžiotojų ar žemdirbių bendruomenėse orams buvo skiriamas didelis dėmesys, nes nuo jųpriklausė visos genties išlikimas. Neabejotina, jog tais neatmenamais laikais buvo žmonių, gebančiųtarpusavyje susieti reiškinius ir procesus, vykstančius atmosferoje, bei sukurti trumpalaikes orųprognozes. Antra vertus, daugelis reiškinių buvo priskiriami dievų valiai ar personifikuojami. Todėlįvairių tautų mitologijoje galima rasti gamtos stichijas ar reiškinius įkūnijančių dievybių.Meteorologinių žinių poreikis augo kartu su civilizacijos raida. Jūrininkystei, žemdirbystei,architektūrai ir daugeliui kitų žmonijos veiklos sričių reikėjo specifinio mus supančios aplinkospažinimo. Iš pradžių tai buvo iš kartos į kartą perduodami pastebėjimai, vėliau smalsesni gamtostyrinėtojai bandė juos susisteminti ir apibendrinti ankstyvuosiuose moksliniuose veikaluose. Jaurašytiniuose senovės Babilono šaltiniuose (3000 pr. Kr.) galima rasti informacijos apie itin stiprųlietų ar vėją, be to, Babilono gyventojai pirmieji naudojo aštuonių krypčių vėjų rožę. Tuo pačiumetu Senovės Indijos filosofai (3000 pr. Kr.) diskutavo apie debesų ir kritulių formavimąsi bei orųsąlygų sezoniškumą. Senovės Kinijoje Šango dinastijos metu (1200 pr. Kr.) buvo pradėti nuolatfiksuoti kai kurie meteorologiniai reiškiniai ir net buvo matuojama oro drėgmė.Vis dėlto dažniausiai meteorologijos, kaip mokslo, pradžia siejama suantikine Graikija. Anaksagoras (apie 500–428 pr. Kr.) ir Empedoklis (apie 483–423 pr. Kr.) buvo bene pirmieji filosofai savo darbuose lietę meteorologiniusklausimus. Pirmasis nustatė Nilo potvynių priežastis, gan teisingai aiškino orotemperatūros bei drėgmės kaitą didėjant aukščiui. Antrasis iškėlė žaibųformavimosi bei metų laikų kaitos hipotezes. Praėjus šimtmečiui (350 pr. Kr.)bene garsiausias antikinės Graikijos filosofas Aristotelis (384–322 pr. Kr.)parašė knygą „Meteorologija“, kur buvo išdėstytas jo požiūris į daugelį su oraissusijusių klausimų. Nors dalis jo iškeltų hipotezių mažai siejasi su nūdienossupratimu ar net kelia šypseną, tačiau net ir praėjus 2000 metų (iki XVII amžiaus vidurio) dažnaibūdavo manoma, jog Aristotelio išdėstytos mintys yra neginčijamos. Panašaus populiarumosusilaukė ir Aristotelio pasekėjas Teofrastas (371–287 pr. Kr.) parašęs „Ženklų knygą“, kuriągalima vadinti pirmuoju orų prognozavimo vadovu. Medicinos mokslo šviesulys Hipokratas (384–322 pr. Kr.) rašė apie klimato įtaką sveikatai. Be to, graikai pirmieji pradėjo naudoti vėjarodį.Nors Senovės Romos mokslininkai meteorologijos klausimais labiau rėmėsi graikųveikalais, tačiau plečiantis imperijai buvo gaunama vis daugiau informacijos apie klimatą. Tomisžiniomis remdamasis, geografas Pomponijus Mela (1 a. po Kr.) apie 25 metus išskyrė klimatojuostas. Kitas žymus to meto geografas Klaudijus Ptolomėjus (90–168 m.) prognozuodavo orus,remdamasis astronominiais duomenimis. Žymus Romos imperijos veikėjas bei filosofas Seneka (g.apie 4 per. Kr., m. 65 po Kr..) – parašė knygą „Gamtos klausimai“, kurioje diskutavo su Aristoteliu.Viduramžiais (IX–XII amžiais) meteorologijos mokslo centras persikėlė įArabų kalifatą. Čia paminėtinos kelios meteorologijai svarbios asmenybės Ibn alVašija, Ibn al Haisamas (Alhazenas) ir Ibn Sina (Avicena). Ibn al Vašija Xamžiuje išleistoje knygoje „Nabatėjos žemės ūkis“ nagrinėja orų prognozėsklausimus, remdamasis įvairiais gamtos ženklais, aiškina perkūnijos kilmę.Alhazenas (965–1039) parašo nepaprastai reikšmingus optikos srities darbus,kuriuose teisingai aiškina vaivorykštės ir kai kurių kitų optinių reiškiniųatmosferoje formavimąsi. Avicena (980–1037) garsiojoje “Gydymo knygoje”(1027) analizuoja kai kuriuos su meteorologija susijusius klausimus, be to, jamneretai priskiriamas ir termometro sukūrimas.Kitas meteorologijos raidos etapas mus nukelia į vėlyvąjį Renesansą. Iš naujo atrasti beiišspausdinti antikos mokslininkų veikalai Italijoje paskatino mokslo raidą, kuri pamažu įgavopagreitį ir visoje Europoje. Meteorologijai, kaip ir kitiems gamtos mokslams, labai didelę įtakąpadarė XVI–XVII amžiaus sandūroje gyvenusių filosofų ir gamtos tyrinėtojų darbai, davę pradžiąmokslinių metodų panaudojimui. Čia paminėtinas Frensis Bekonas (1561–1626), kuris nors ir9