Meteorologijos pagrindai - Hidrologijos ir klimatologijos katedra

Egidijus Rimkus „Meteorologijos įvadas“nebuvo meteorologas, tačiau daug nusipelnė, įrodinėdamas empirinių tyrimų ir jais paremtųmokslinių išvadų būtinybę. Jo svarbiausiame veikale „Naujasis organonas” (1620) teigiama, jogpažinimas įmanomas tik sujungus empirinį ir teorinį pradą. Kitas žymus mokslinio metodopropaguotojas buvo vienas iš šiuolaikinės filosofijos pradininkų prancūzų mokslininkas RenėDekartas (1596–1650). Jo teigimu, tik vertinant empirinius duomenis galima daryti išvadas apiegamtos dėsnius, kuriuos būtina aprašyti matematine kalba. Vienas skyrius iš bene svarbiausio joveikalo „Samprotavimas apie metodą“ (1637) yra skirtas optikai. Čia teisingai aiškinama daugelisoptinių reiškinių atmosferoje. Vokiečių astronomas Johanesas Kepleris (1571–1630) galėtų būtigeriausias empirinio tyrinėtojo pavyzdys. Ilgamečius dangaus skliauto stebėjimų rezultatus jispavertė astronominiais dėsniais, pirmą kartą publikuotais knygoje „Naujoji astronomija“ (1609). Jietapo tolesnio fizikos (taip pat ir meteorologijos) vystymosi pagrindu. Be to, J. Kepleris 1611 metaisparašo traktatą apie sniego kristalus.Bene labiausiai tuo laikotarpiu meteorologijos raidą į priekį pastūmėjošiuolaikinės eksperimentinės ir teorinės fizikos pradininkas Galilėjas Galilėjus(1564–1642). Šis italų mokslininkas daugumą savo mokslinių teorijų pagrįsdavopaties darytų eksperimentų rezultatais. Būdamas nepaprastai talentingas filosofasbei gamtos tyrinėtojas, jis pagamino termometrą (apie 1597) bei daugiausiainicijavo barometro sukūrimą, kurį 1643 metais išrado kitas garsus italųmokslininkas Evandželista Toričelis.Mokslinių tyrimų metodologijos bei kai kurių prietaisų sukūrimas suteikėimpulsą meteorologijos mokslui vystytis. 1648 metais prancūzų mokslininkasBlezas Paskalis (1623–1662) nustatė, jog atmosferos slėgis mažėja didėjant aukščiui, ir taip įrodėvakuumo egzistavimą. Didysis Toskanos kunigaikštis Ferdinandas II (1610–1670) sukonstruojašiuolaikinio termometro prototipą bei 1654 metais įkuria dešimt Europos miestų apimantį orųstebėjimų tinklą, iš kur duomenys reguliariais laiko intervalais siunčiami į Florenciją. XVII amžiausantrojoje pusėje toliau kuriami meteorologinių rodiklių fiksavimo prietaisai: lietmatis (KristoferisVrenas, 1662), higrometras (Frančeskas Folis, 1664), anemometras (Robertas Hukas, 1667).Teorinius mokslo pagrindus plėtoja Edmondas Halis (1656–1742). Jis pirmasis moksliškai aiškinapasatų ir musonų genezę (1686), grįsdamas jų susidarymą nevienodu paviršiaus įšilimu, be to,susieja (1716) poliarinių pašvaisčių formavimąsi su Žemės magnetiniu lauku. Izaoko Niutono(1643–1727) suformuoti fundamentalūs judėjimo dėsniai (1687) buvo be galo svarbūs irmeteorologijai. Kitas anglų mokslininkas Džordžas Hadlėjus (1685–1768) sukuria idealizuotąatmosferos bendrosios cirkuliacijos schemą (1735). 1738 metais Danielius Bernulis (1700–1782)sukuria kinetinės dujų teorijos pagrindus. Teorijas, aiškinančias elektrinius reiškinius atmosferoje,vystė amerikietis Bendžaminas Franklinas (1706–1790) bei rusas Michailas Lomonosovas (1711–1765). Pastarasis mokslininkas tyrė ir šilumos mainus arktinėse platumose.XVIII amžiaus pradžioje Olo Riomerio, Danielio Gabrielio Farenheito, Anderso Celsijaus,Karlo Linėjaus ir kitų pastangomis unifikuojamos termometrų skalės. Meteorologiniai prietaisaiišplintą po visą Europą. Daugelyje vietovių daromi reguliarūs meteorologiniai matavimai(daugiausia temperatūros). 1765 metais prancūzų chemikas Antuanas Loranas de Lavuazjė (1743–1794) iškėlė idėją, jog orams prognozuoti yra būtini kasdieniai kompleksiniai meteorologiniaimatavimai, apimantys oro temperatūrą, drėgnumą, slėgį, vėjo greitį ir kryptį. Svarbus žingsnis įpriekį buvo Manheime įkurtos meteorologų draugijos (1780–1795) veikla. Jos tikslas buvo rinktiunifikuotais metodais bei prietaisais darytų meteorologinių matavimų rezultatus iš įvairių pasauliovietų (nuo Rusijos iki Amerikos). Šių stebėjimų pagrindu vokiečių meteorologas HeinrichasBrandesas (1777–1834) nubraižė pirmuosius orų žemėlapius (1820). XVIII amžiaus pabaigoje buvogalutinai nustatyta ir cheminė oro sudėtis. Džonas Daltonas (1766–1844) suformuluoja dėsnį, jogoro slėgis lygus komponentų dalinių slėgių sumai (1803).XIX amžiuje buvo toliau plėtojami teoriniai meteorologijos mokslo pagrindai. Anglas LukasHovardas (1772–1864) sukūrė artimą šiuolaikinei debesų klasifikaciją (1802). Labai svarbūs buvožymaus prancūzų matematiko Pjero Laplaso (1749–1827) darbai, tiksliai apibrėžiantys slėgio kaitądidėjant aukščiui bei adiabatinius procesus atmosferoje. Jo tautietis matematikas Giustavas10