Meteorologijos pagrindai - Hidrologijos ir klimatologijos katedra

Egidijus Rimkus „Meteorologijos įvadas“išskirti dideles sritis, kur slėgis per tą laiką kilo arba krito. Sujungę žemėlapyje taškus su vienodoslėgio pokyčio taškais gausime izalobarų sistemą.Izalobara – linija, jungianti vienodo slėgio pokyčio per laiko tarpą taškus.Izalobaros yra uždaros kreivės, apibrėžiančios slėgio kilimo ar kritimo sritis (izalobarinėssritys). Sričių centruose stebimos didžiausios slėgio kilimo ar kritimo reikšmės. Pagal izalobariniųsričių susidarymą galima spręsti apie tolesnę barinių darinių judėjimo trajektoriją.Vėjo kryptis ir greitisVėjas – oro judėjimas žemės paviršiaus atžvilgiu. Dažniausiai vėju vadinami horizontalūsoro judesiai, nors neretai vertinama ir vertikali šių judesių dedamoji. Vėjas yra nusakomasvektoriumi ir, kaip kiekvienas vektorius, turi dydį ir kryptį.Vėjo greitis – oro tūrio nueitas kelias žemės paviršiaus atžvilgiu per laiko vienetą.Vėjo kryptis – taško, iš kurio pučia vėjas, azimutas.Meteorologijoje dažniausiai analizuojamas vidutinis vėjo greitis, t .y. vidutinė greičioreikšmė per tam tikrą, paprastai neilgą (pvz., 10 min.), laiko tarpą, ir momentinis greitis, t. y. vėjostiprumas tam tikru laiko momentu. Vėjo greitis matuojamas metrais per sekundę (m/s) arbakilometrais per valandą (km/h). Jūrininkystėje neretai vėjo greitis išreiškiamas mazgais.Dažniausiai vidutinis vėjo greitis prie žemės paviršiaus (10 m aukštyje) yra 3–7 m/s irnedaug kur viršija 10 m/s. Tačiau oro judėjimas pasižymi labai dideliu netolygumu ir vėjo greitisstipriai svyruoja apie vidutinę reikšmę. Stiprių audrų metu gali pūsti stipresnis negu 30 m/s vėjas, ogūsiuose – siekti net 60 m/s. Be to, labai dažnai horizontalus oro judėjimas prie pat žemėspaviršiaus visai nutrūksta (tyka).Atmosferos judesiams yra būdingas kvazihorizontalumas. Tai reiškia, kad horizontalus orojudėjimo greitis dažniausiai šimtus kartų viršija vertikalųjį. Tik stiprios atmosferos konvekcijosmetu vertikalus oro judėjimo greitis gali siekti kelis ar keliolika metrų per sekundę.Neretai vėjo greitis vertinamas balais pagal Boforto skalę (žr. priedą „Boforto skalė“),kurioje pagal vėjo poveikį antžeminiams objektams bei bangavimą jūroje vėjo greitis suskirstytas į13 gradacijų.Nusakyti vėjo kryptį galima arba nurodant horizonto, iš kurio pučia vėjas, tašką, arbanurodant kampą (azimutą), kurį sudaro vėjo kryptis su meridianu. Pirmu atveju yra nurodomasvienas iš 8 arba 16 horizonto rumbų, antru atveju vėjo kryptis nusakoma laipsniais (žr. priedą „Vėjokryptys“). Kaip ir vėjo greitis, vėjo kryptis gali būti vidutinė ir momentinė. Momentinė kryptissvyruoja apie tam tikrą vidutinę kryptį.Norint apibūdinti vietovės vėjo režimąyra nustatomos kiekvienos vėjo kryptiespasikartojimas per tam tikrą laiko tarpą. Pagaltai yra sudaroma diagrama, kurioje nuokoordinačių sistemos pradžios horizonto rumbųkryptimi yra atidedamos atkarpos, kurių ilgisproporcingas tos krypties vėjo pasikartojimodažniui. Atkarpų galai yra sujungiami linija, otykos pasikartojimo dažnis atitinka apskritimo,brėžiamo apie koordinačių sistemos pradžią,spindulio ilgį. Tokia diagrama vadinama vėjųrože (5.9 pav.).5.9 pav. Vilniaus vėjų rožė (pagal Vilniausužmiesčio meteorologijos stoties duomenis)Srauto linijos ir izotachosVėją, kaip vektorių, galima pavaizduoti rodykle, kurios ilgis proporcingas vėjo greičiui, orodyklės kryptis sutampa su vėjo judėjimo kryptimi. Erdvinis vėjo pasiskirstymas atmosferojesudaro vektorių lauką. Net ir artimuose taškuose vėjo kryptis ir greitis gali labai varijuoti. Todėl66