Vilniaus universiteto - SMD - Vilniaus universitetas

iamieji suskirstyti į dvi grupes: I-oji– atlikta AKJO (1-28d. laikotarpiu nuo ŪMI pradžios); IIoji–gydyti medikamentiškai. Planuojami tirti kintamieji: lytis, amžius, širdies ir kraujagysliųligų rizikos veiksniai, buvę MI, gretutinės ligos, komplikacijos ir ligos išeitys. Analizuoti trijųamžiaus grupių išgyvenamumo rodikliai (75–79m.,80–84m.,≥85m.).Rezultatai: Ištirti 123 pacientai. 46 (37.4%) vyrai, 77 (62.6%) moterys nuo 75 iki 92metų,amžiaus vidurkis 79,12 (± 3,38) metai. MI be ST segmento pakilimo diagnozuotas 23 (18,7%)pacientams. Tiriamieji suskirstyti į grupes pagal taikytą gydymą: I-oji – AKJO (44,72%); II-oji –medikamentinis (55,28%). Į II-ą grupę įtraukti pacientai, turintys trijų vainikinių arterijų ligą.I-os grupės pacientų amžiaus vidurkis 78,25 (±2,35) metai, II-os grupės – 79,82 ( ±3,91) metai.Tiriant pacientus pagal Killip klasių pasiskirstymą, daugausiai tiriamųjų priklausė N-I klasei(69%), mažiausiai N-III klasei (6,5%). Pacientam, priskirtiem I Killip klasei, dažniau atliktaAKJO, II-IV Killip klasės pacientai santykinai dažniau buvo gydyti medikamentiškai (p=0,02).Lyginti I-osios ir II-osios grupių išgyvenamumo rodikliai hospitaliniu laikotarpiu ir iki trijųmetų po gydymo, statistiškai reikšmingo skirtumo nėra. Pacientai suskirstyti į amžiaus grupes:75-79m (61,8%), 80-84m (30,9%), ≥85m (7,3%). Lyginant taikytą gydymą tarp amžiaus grupių,statistiškai reikšmingų išgyvenamumo skirtumų nenustatyta.Išvados: Pacientam, priskirtiem I Killip klasei, dažniau atlikta aortokoronarinių jungčių operacija,o turintiems širdies nepakankamumo požymių (II-IV Killip klasė), dažniau skiriamasmedikamentinis gydymas. Pasirinktas gydymo metodas neturėjo įtakos vyresnių (≥75 metų)pacientų hospitaliniam išgyvenamumui ir iki trijų metų po gydymo.Vyresnių nei 75 metų, sergančių ūminiu miokardo infarktu, pacientųperkutaninės koronarinės intervensijos ir konservatyvaus gydymometodų palyginimas bei tolimesnių trijų metų analizėDarbo autorius(-iai): Brigita Ona Brazauskaitė (5 k.).Darbo vadovas(-ai): prof. dr. Pranas Šerpytis (VU MF Širdies ir kraujagyslių ligų klinika).Darbo tikslas: Išanalizuoti ūminiu miokardo infarktu (MI) sirgusių pacientų, kuriems atliktaperkutaninė koronarinė intervencija (PKI) komplikacijas, išeitis ir palyginti jas su pacientų grupe,kuri gydyta konservatyviai.Darbo metodika: Atlikta retrospektyvinė pacientų, hospitalizuotų 2000–2010m VULSK irVMKL dėl ūminio miokardo infarkto, duomenų analizė. Atrankos kriterijai: ūminis MI, vyresnisamžius( ≥75m.). Tiriamieji suskirstyti į dvi grupes: I-oji – gydyti medikamentiškai; II-oji – atliktaPKI. Lyginimo kriterijai: lytis, amžius, širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniai, buvęMI, gretutinės ligos, komplikacijos ir ligos išeitys. Analizuoti išgyvenamumo rodikliai trijoseamžiaus grupėse (75–79m., 80–84m., ≥85m.).Rezultatai: Ištirti 1782 pacientai (I-oji gr.– 680 pacientų (38,16%), II-oji –1102 (61,84%). Tyrimedalyvavo 767(43%) vyrai, 1015(57%) moterų nuo 75 iki 104 metų, amžiaus vidurkis 80metų (± 3,96). MI pirmą kartą sirgo 1311(73,6%), jiems dažniau taikyta PKI, esant pakartotinamMI – medikamentinis gydymo būdas (p=0,001). Rizikos veiksnių, komplikacijų dažnistarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Lygintas I-osios ir II-osios tiriamųjų grupės išgyvenamumashospitaliniu laikotarpiu ir iki trijų metų po gydymo. Daugiau hospitalinių mirčiųpasitaikė II-oje tiriamųjų grupėje (p=0,001), tačiau 0,5–1 metų laikotarpiu didesnis mirštamumasI-oje grupėje (p=0,037). Pacientai suskirstyti į amžiaus grupes: 75–79m (53,7%), 80–84m(33,5%), ≥85m (12,8%). Lyginant skirtingoms amžių grupėms taikytą gydymą, nustatyta, kad0,5–1 metų laikotarpiu I-oje vyresnių nei 85 metai pacientų grupėje mirštamumas buvo didesnisnei II-je to paties amžiaus grupėje (p=0,047). 2–3 metų laikotarpiu didesnis išgyvenamumas75–79m pacientų, kurie gydyti invaziškai. Tuo tarpu, vyresnių nei 85m pacientų, gydytų medikamentiškai,išgyvenamumas didesnis.98