1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

paukščių. Sukasi, kaip įmanydama, kad vaikai nepakeltų alkanų akių. Ko jau ko, o kąsnio
vaikams jos namuose nestokos.
Gyvolių kaimo gyvenvietės gale stovi didelis Kontučių namas, aptvertas dailia tvorele.
Vienoje namo pusėje stiebiasi kaštonai, o iš pietų — vešlios tujos. Šis derinys labai simboliškas.
Kaštonu šakos į saulę kelia pumpurus — kaip motinos rankos vaikus.
Amžinai žaliuojanti tuja — tai motina. Amžinai laukianti, amžinai žvelgianti saulė. Ton
pusėn, kurion išlydi vaikus. Ar užteks jiems saulės? Ar nepritrūks šilumos?
Ir motinos gyvenimas nutįsta toliau už metus. Jos rūpestėlis ištirpsta spalvingoje motinystės
džiaugsmo vaivorykštėje.
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste:
1985 metų aprašas: Vasarinė virtuvė kaime (Tadeušas ir Ona Šiauliai, gavę 8 hektarus žemės
iš Grybauskienės dvaro Gyvolių kaime, apie 1927 metus pasistatė ir vasarinę virtuvę).
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste:
1986 metų aprašai: Dainininkė Emilija Grybauskienė (g. 1914 m., gyv. Gyvolių kaime).
Kolūkio melžėja (Danutė Devainytė, Juozo, g. 1965 m., gyv. Gyvolių kaime). Kolūkio
traktoristas (Juozas Devainis, g. 1943 m., gyv. Gyvolių kaime). Kolūkio pensininkė (Ona
Šiaulienė, g. 1907 m., gyv. Gyvolių kaime).
Urbienė Amelija. Dainininkė Emilija Grybauskienė: 1986 metų aprašas // Urbienė Amelija.
Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste:
Emilijos Grybauskienės (gimusios 1914 m., gyv. Gyvolių kaime) pasakojimas: „Mano tėvai
Liudvikas (pase Kazimieras) Varnas ir Morta Poškaitė-Varnienė buvo kumečiai Latvijoje.
Gimiau 1914 metais Kuldigoje. Tėvas buvo didelis dainininkas, turėjo gerą balsą. [...]. Iš savo
tėvų aš daug dainų esu išmokusi. [...]. Ir aš į tėvą pasinešusi — taip pat esu gera dainininkė. Be
manęs Gyvolių kaime dar gera dainininkė yra Mačienė, o Ramoniškių kaime — Elena
Šiaulienė.”
Urbienė Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja: Dainininkė Emilija Grybauskienė. // Aš
išdainavau visas daineles. — Vilnius, 1988. — Kn. 2. — P. 457—459. — Nuotrauka: 109.
Vilkys A. Savų namų šiluma // Vienybė. — 1988. — Saus. 1. — Tekste: Antanas Lengvenis ir
šeima. — Visas tekstas:
Seniau visi kaimai buvo vienas į kitą panašūs. Šiaudais arba malksnomis dengtais stogais,
dviem galais sienojų arba iš molio drėbtos trobos, žemomis aprūkusiomis lubomis, nes nuo
atvirų krosnių ir palubėse pakabinamų lempų dūmų viskas įjuosdavo. Kalbame ne apie balanos
gadynės laikus, kurių jau beveik niekas nebeprisimena, o apie daug vėlesnius, kai po karo
žmonės pradėjo galvoti, kaip toliau gyventi. Mažai kuo nuo tokių lietuviško kaimo trobų
tesiskyrė ir Uogiškių kaimo valstiečių gyvenamosios patalpos, kai vienoje iš jų rūsčiųjų karo
metų pradžioje — 1941-aisiais — Lengvenių šeimoje gimė sūnus, kurį tėvai Antanuku pavadino.
Paprasti žmonės artojai visame Akmenės valsčiuje savo akimis regėjo griūvantį senąjį
gyvenimą, kuris jiems, su varžytinėmis ir skolomis turtuoliams, buvo įsiėdęs iki gyvo kaulo. O to
griūvančiojo vietoje pačios valstiečių rankos tiesėsi kurti naują. Kaip kolūkį prie Akmenės.
Antanukas tėvų svajonėse turbūt ir turėjo tapti to naujojo gyvenimo kūrėju: šviesios viltys
užvaldė Lietuvos valstiečių širdis.
Bet, pasirodė, ne toks jau gerais ženklais paženklintas galėjo būti ir Antano Lengvenio
gyvenimo kelias, jeigu žmonės būtų tik laukę. Karas, baisus, viską šluojantis, lydėjo berniuko
vaikystę. Išgelbėjo vaikystę kariai su raudonomis žvaigždutėmis.
...Sėdi Antanas Lengvenis savo jaukiame name, švara blizgančioje virtuvėje, prie stalo (ką tik
parėjo iš Gudų melžiamų karvių fermos, kur dirba pašarų vežėju) patogiai įsitaisęs mėgiamoje
vietoje, pasienyje, kad būtų matomas visas kiemas — tvartas, šulinys, vasaros virtuvė, viskas jo
11