1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

Jau mūsų šeima jau belikom aš ir mama. Buvom stambūs ūkininkai, ūkis buvo čia viens iš
geresnių skaitomas. Ir buvo labai sunku gyvent, dėdavo labai dideles tokias, tokius mokesčius,
kad tiesiog tu negalėtum išsimokėt. Mama viską išpardavė — ir gyvolius, ir viską. No, jau
paskui, čia toli vaikščiot į mokyklą, upės, žinot, ka čia Virvytė ir Venta, tai mama samdė tą butą
Viekšniuose... Ir aš ten mokiaus penktoj klasėj, o mama čia likusi kaime jau labai sunkiai
gyveno, dėlto, kad jau šitas prie skurdo privedė mokesčiais. Ir prasidėjo išbuožinimas. Atėmė
visą, paskui, atėmė visą turtą. Ir vieną... Man buvo labai skaudu, kad aš vieną dieną grįžtu iš tos,
taip gal buvo penktadienis, a ko po pamokų, grįžtu iš Viekšnių, vis tiek per ledus, per kur,
pavasarį ir visas, trisdešimt gal suvaryti visi, visas mūsų turtas sukrautas, ir ir važiuoja. Ir matos,
mato, kad aš einu jų jų duktė, ir man labai buvo skaudu, ir šiandien dar skaudu yra prisimint, kad
pilni grioviai vandens, bet vienas joja ant mūsų gražaus arklio, ir mato, kad aš einu, ir joja tiesiog
į mane. Tai aš gavau įkrist į tą griovį. Tokia buvo neapykanta, kadangi aš buvau buožės duktė. O
kas tą darė, tą darė tokie visi nusigėrę tokie, kaip mes dabar ka sakom — ot, o tas prasigėręs, tas
ten... Buvo tokiu, tokių žmonių.
Nu ko, po to vežimo prasidėjo išvežimas į Sibirą. Pirma turtą atėmė, paskui į Sibirą. Tai va,
vieną naktį mane ten iš to buto Viekšniuose paima i nuveža į NKVD tuose Viekšniuose. Į ten aš
pati pirmoji buvau paimta, dar nieko, nieko nebuvo. Ir vis tik buvo tarp tų — gerų žmonių.
Mane, mato, kad man tik dvyleka metų ir aš galiu nesusigaudyt, kas čia yra, tai mane vienas
ruselis, nes aš rusų kalbą mokėjau, nes prieš tai karo metu buvo atvežti rusai ir rusų šeima ir
moteris su dviem vaikais ir aš bendravau su tais vaikais. Ir aš buvau jau gerokai išmokusi rusų
kalbą, ta aš jau galėjau susikalbėt. Ir jis man išaiškino — jeigu tu išduosi savo mamą, tai tu
atsidursi Sibire kur nors. Tu neišduok, — jis man išaiškino. Nu, ar be to, ir aš, pas mane, pas
vaikus būna toks vis tiek patriotizmas, kad nereikia nieko išduoti, nereikia nieko... Kada mane
tardė, ten man jie visokias nuotraukas rodė, aš nieko nepažįstu, nieko nežinau, nežinau, iš kur tas
toks... Kada papuoli į bėdą, nu atsiranda toks toks atvejis...
Nu vot, ir aš prabuvau ten tris dienas, privežė labai daug žmonių, su šeimom, su vaikais,
priguldė, tiesiog praeit nebebuvo kur. Nu ir dabar jau veža į Mažeikius, kelia į mašinas, ir dar
pribuvo tų... pastiprinimas NKVD, atvažiavo rusai kokie tai, nežinau iš kur tie. Ir žinau, iš tų
rusų irgi mane vienas tardė, toks jaunas karinykas, labai gražus, kaip aš šiandien atsimenu,
jaunas, matyt, gal iš kokios karinės mokyklos ar kur, kur nors. Ir dabar atvežė mamos brolius du.
Galvoju, man jau nebus blogai, aš viena. O mano mama pabėgo. Pabėgo, pasislėpė, čia kažkur
per upes išėjo ir ir nuvažiavo į Šiaulius. Ten gyveno jos teta. Ir jau sukėlė mumi visus į mašinas.
Munį nu kas, aš savo maišo nepanešu, ne nežinau ne su kuo man eiti. Ten visi susikraustė, ir aš
stoviu prie mašinos, ir atein tas karininkas. Kodėl, sako, tą merginą jūs čia dabar jau... ruošiasi
mane įkelt į tą mašiną, kodėl, sako, jūs ją vežat? Tai jis mane išgelbėjo. Tai mane pakvietė atgal,
ir pakvietė vežimą, žinoma, ten... Tų daiktų neturėjau, bet kur aš gyvenau, tie kaimynai, visa
gatvė, ten buvo sunešę kas duonos, kas makaronų džiovintų, ar ko ten, man vis dar padarė tuos
paketus, kad aš turėčiau su kuom ant... nors ant kelionės ką nors pavalgyt. Nu vot i taip likau aš.
Bet tas likimas toks, kad mane paleido, bet turėjau kas savaitę ateit į tardymus. I tardydavo
nepasakyčiau aš jums, kad čia mane taip tardė labai maloniai, buvo visko. Vienąkart tai buvo
labai blogai, bet mane išgelbėjo kažkoks, nu buvo trukšmas, kažkas ant tilto pasirodė, ar ten
miškiniai, kaip mes sakydavom. Nu tai va, ir aš iš to karto pabėgau ir išbėgau, ir nežinau kur.
Nebėjau ne į tą mokyklą, ne niekur, ka man daugiau nereikėtų eit. Nu ir, kur, kur eit, kur einu,
ten vieną, dvi dienas mane visi palaiko, ar giminaičiai, ar kas. Sužino kaimynai, ka čia yr buožės
duktė — jie bijo, ka neįskųstų. O jeigu įskųs, ka laiko buožės dukterį, vėl gali išvežti. I teip aš
nežinau aš tokia buvau pasidarius kaip perėjūnė.
Nu i paskui, galvoju, vis tiek kažką tai reik, išvažiavau į kursus. Parekomendavo į Kauną.
Buhalterijos kursus baigiau. Nu ten ir tokiam kolektyve kol buvau buvau... Vėlinės ten... Prie
paminklo ėjo ten... Ten kažko tai toks... Vis tiek visi kažkaip priešiškai nusiteikę ta valdžiai tuo
momentu. Taip kažkaip pasijaučiau tokia, nežinau... Grįžusi iš tų kursų, gavau čia Palnosų,
nežinau, čia kaip kolūkis bevadinosi „Raudonoji” ne „Raudonoji”... Darbadienius tus
skaičiuodavau.
Tai čia susiradau adresą, kad į Plinkšius galiu aš savo galimybėmis įstoti į žemės ūkio
mokyklą. Ir nuvažiavau ten. Reikia charakteristikos. Charakteristikos man, gali prašyt, niekas
55