14.08.2013 Views

1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

SHOW MORE
SHOW LESS

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.

Urbienė Amelija. Vietovardžiai: Užrašyti 1979 metais // Urbienė Amelija. Tautosaka:<br />

Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: Grybauskinė [Grybauskynė] — dešiniajame Virvytės<br />

krante. Seniau čia buvo Grybauskio dvaras ir malūnas. Taip ir sakydavo: „Važiuosim į<br />

Grybauskinę susimalti”. Ir patį dvarą žmonės Grybauskine vadino.<br />

Muturas A. Saugokime archeologijos paminklus // Vienybė. — 1979. — Liep. 24. — Tekste:<br />

Piliakalniai — natūralios arba žmonių supiltos kalvos prie upių, pelkių. Mūsų rajone yra<br />

penki piliakalniai: Papilės I ir II, Luokavos, Gyvolių ir Viliošių.<br />

Gyvolių piliakalnis yra dešiniajame Virvytės krante, netoli cemento ir šiferio gamybinio<br />

susivienijimo turistinės bazės. Šlaitai statūs, apie 11 m aukščio. Viršuje yra 40 m ilgio ir 30 m<br />

pločio aikštelė, kurios pietiniame gale supiltas 18 m pločio pylimas, dabar stipriai apardytas<br />

rūsių.<br />

Laurinavičius J. Kai kūrėsi kolūkiai // Vienybė. — 1980. — Spal. 21. — Tekste: „Tų pačių<br />

metų [1948] gruodžio 11 d. kolūkis susikūrė Viekšnių valsčiaus Gyvolių kaime. Jis buvo<br />

pavadintas Žemaitės vardu. Kolūkio pirmininku žemdirbiai išrinko Tadą Šaulį.”<br />

Baltrušis J. Monologas prie Nežinomojo kapo: Publicistiniai apmąstymai // Vienybė. —<br />

1980. — Lapkr. 7. — Visas tekstas:<br />

Pažliugęs vieškelis kaip styga dalija jau šalnų išdabintus, rudenio spalvom išmargintus<br />

„Raudonosios vėliavos” kolūkio laukus. Pro mašinos langus tarsi kažko išsigandę bėga elektros<br />

stulpai, retos sodybos. Tereikia stabtelti, ir pamatysi, kokios jos vienišos, kad niekaip neatsispirsi<br />

pagundai prisiliesti prie jų žilosios praeities. Ir prie ne taip tolimos praeities, kai ant šių pakelėm<br />

nužirgliojančių stulpų pakibo arterijos, kuriomis į tolimą <strong>Lietuvos</strong> kaimelį atkeliavo Didžiojo<br />

Spalio šviesa. Kur žengtum, kur bestatytum koją, visur rasi Tavo pėdą, Nežinomas kary. Tai Tu,<br />

nebodamas mirties, nešei Pergalės vėliavą. Ir šiandien aš atėjau pas Tave papasakoti apie<br />

gyvenimą, už kurį prie žemės priglaudei savo galvelę.<br />

„Raudonosios vėliavos” kolūkio istorija niekuo nesiskiria nuo kitų. Tai tarsi respublikos<br />

veidrodis, kuriame atsispindi Tavo brolių, sūnų, anūkų darbas. Stabtelėkime Ašvėnuose prie<br />

pačio jauniausio rajone paminklinio akmens. Ant jo parašyta, kad 1975 metų lapkričio mėnesį<br />

šiame ūkyje buvo nusausintas penkiasdešimttūkstantasis rajone hektaras dirvų. Ką reiškia<br />

penkiasdešimt tūkstančių? Tai, kad iš šių plotų žemdirbys nuims kur kas didesnį derlių. Plačiuose<br />

laukuose galės dirbti galinga technika, vienas žmogus padarys tiek, kiek anksčiau visas kaimas<br />

neįstengdavo.<br />

Palnosai. Prie pat kelio puikuojasi ištaigingi namai. Čia kuriasi centrinė kolūkio gyvenvietė.<br />

Asfaltuotos gatvės, kurioms žmonės jau ir pavadinimus sugalvojo. Naujoviškus,<br />

džiaugsmingus... Žmonės, kuriems likimas nei vargo, nei sunkumų negailėjo, dabar gyvena<br />

šviesiuose, centralizuotai apšildomuose namuose. Žemė brandina ne tik grūdą, bet ir naują<br />

gyvenimą. O gyvenimas keičia žmonių pažiūrą į darbą, į žemę. Atmenu, kartą per javapjūtę<br />

užkalbinome pirmaujantį ūkio kombainininką Vytautą Mašecką. Jis pasakoja apie darbą ir vis į<br />

padangę dairosi. Pagavęs jo žvilgsnį, dirsteliu į kolūkio pirmininką Petrą Bukauską. Supratę<br />

vienas kitą, stengėmės kuo greičiau baigti pokalbį.<br />

— Kai dangus nusigiedrija, mūsų vyrai ir rūkymą pamiršta. Visi kaip vienas už kiekvieną<br />

centnerį grūdų kovoja, — paaiškino vėliau ūkio vadovas.<br />

Tada tik Jūs, ateities vėliavnešiai, tikėjote, kad žmogui bus visų švenčiausias žodis „Darbas”.<br />

Bet visko negalėjote numatyti. Suprantama, net ir didžiausias optimistas negalėjo patikėti, kad<br />

kaime kaip grybai po lietaus dygs mūrai, kad per keturiasdešimt metų šiaudastogė Lietuva taps<br />

mūrine.<br />

Pasisvečiuokime pas vieną mūsų dienų naujakurį. Benediktas ir Morta Denisevičiai į<br />

gyvenvietę persikėlė prieš trejetą metų. Gyveno jie nepertoliausia nuo to akmens, kurį rajono<br />

melioratoriai pastatė nusausinto penkiasdešimttūkstantojo hektaro proga. Morta, kiek sveikata<br />

leido, dirbo kolūkio laukuose, prižiūrėjo gyvulius. Benediktas taip pat arė kolūkio žemę ir sėjo,<br />

vėliau sargavo. Dabar abu išėjo į užtarnautą poilsį. Jų pradėtą darbą tęsia penki vaikai. Net trys<br />

5

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!