1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

Paslaptingas Gyvolių piliakalnis. Gudų—Santeklių kelias. Grybausko kumetynas
Gyvoliuose: Viekšnių krašto sakmės [6]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės (gimusios
1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose)
pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 23. — Visas tekstas:
Paslaptingas Gyvolių piliakalnis
Prie Gyvolių piliakalnio gyveno ir gyveno Grybauskai. Kokios 5—6 kartos. Tėvas mums
pasakojo, kad ponia, atrodo, Juzefa Grybauskienė pagimdė dvynukes dukteris. Gimdė sunkiai ir
mirė, o dukrelės paliko. Ponią palaidojo ant kalnelio, prie piliakalnio. Ant kapo, pačiame kalnelio
viduryje, pastatė labai gražią mūrinę koplytėlę.
Grybauskas buvo didžiausias girtuoklis. Kai pareidavo girtas, visus išgainiodavo. Dvaro
vaikiai (bernai) paimdavo mergeles, kad tėvas joms ko nors blogo nepadarytų, ir nusinešdavo į
klėtį. Grybauskas daužydavo klėties duris, bet vaikiai neįsileisdavo.
Vieną vakarą, kai dukrelės jau buvo penkerių metų, netikėtai parėjo girtas tėvas ir ėmė visus
gainioti. Vaikiai nebespėjo tų mergelių paimti. Tėvas draskėsi, draskėsi, apsvaidė tuos vaikus ir
paliko kieme. O šalta, lietus lynoja. Paskui tos mergelės pasakojo — kur mes eisim, vaikių bijom
prašyti įsileisti. Mes bėgam ant kapelių. Ten nesušalsim, nesušlapsim. Kai tik atbėgom prie
koplytėlės, iš kažin kur atėjo jauna graži moteris, apsirengusi balta labai ilga suknele. Ji mumis
apgaubė ta suknele. Kad jūs, sako, nesušaltumėt, nesulytumėt. Kada išaušo, ana suknelę nuklojo
nuo mūsų. Sako, bėkit, vaikai, dabar jūsų tetė nieko nedarys, o aš, sako, išeinu į savo namus.
Mergelės nepažino tos moters, bet kai papasakojo, visi suprato, kad tai buvo čia palaidotoji jų
motina. Ją palaidojo su ilga balta suknia.
Kai buvau maža, ateidavom čia su tėvu. Tėvas čia lenkiškai melsdavosi. Jau tada, gal prieš 60
metų, koplytėlė buvo apgriuvusi. Daugiau čia niekas nėra palaidotas. Viena Juzefa
Grybauskienė.
Tėvas pasakojo: Čia užėjo šitie švedai. Tai jie nėščioms moterims, kad jos išsibarstytų, liepė
kvartūgais sunešti kalną. Žinau tik du švedkalnius taip suneštus — čia ir prie Nevarėnų.
Gudų—Santeklių kelias
Gudų kaime gyvenęs mano uošvis Urbonas pasakojo, kad tuo keliu prancūzai ėjo į Rusiją.
Ėjo, važiavo iki Santeklių dvaro plausto, plaustu kėlėsi per Ventą ir ėjo toliau, į Akmenę. Kokia
graži kariuomenė buvo! Ėjo žmogus prie žmogaus — tiek daug buvo. Kada sumušti grįžo,
praeidavo retkarčiais po du, po tris.
Grybausko kumetynas Gyvoliuose
Ties Gyvolių piliakalniu, į rytus nuo kelio, pastatė dvarininkas Grybauskas naują gražų
kumetyną. Jame galėjo gyventi dvi šeimos. Būdavo taip: atsikelia į kumetyną naujas kumetis,
pagyvena kiek laiko. Kurį nors vakarą įeina į kumetyną du vyrai. Vienas bjauriai išpjauta gerkle,
kitas dideliai sudžiūvęs. Stovėdavo ir nieko nesakydavo, nors kumečiai ir kalbins. Pastovėdavo
taip ir išeidavo. Už savaitės ar dviejų tas kumetis ir mirdavo. Į tą kumetyną kiek kumečių įėjo,
tiek išnešė.
Tas kumetynas išbuvo kokius trejus metus. Kai suprato, kad čia kažkas negerai, nugriovė pats
dvarininkas. Dar ir dabar, sako, žmonės išaria kartais kokią kumetyno plytą.
Sejavičienė Julija. Persipynusios grožio ir gerumo šaknys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 23:
ir nuotraukos. — Tekste: Šventė Gyvolių kaime: rudens gėrybių paroda, seminaras, skirtas
sodininko V. Vilko gimimo 100-osioms metinėms. — Visas tekstas:
Rudens saulėje visu grožiu tviskėjo Gyvolių gyvenvietė, prigludusi prie Virvytės krantų ir
atsirėmusi į žalią šilą. Sodybose palei vartelius spalvų įvairove puikavosi gėlės ir želdiniai.
Gražu. Šviesu. Šeštadienį nuo ankstyvo ryto gyvenvietę apvažiavo kviesliai. Susėdę į rudens
žalumynais iškaišytus ratus, kviesliai sodiečiams priminė apie rengiamą rudens gėrybių parodą,
apie šventę, krovė į rudens karietą tai, kas soduose ir daržuose išaugo. 12 valandą šventės
šeimininkai (S. Krupovisovienė ir P. Lemežis) ir paskelbė Gyvolių kaimo šventę. Ją sudarė
kelios dalys: rudens gėrybių paroda, seminaras, skirtas šio krašto garsiojo sodininko V. Vilko
gimimo 100-osioms metinėms, pramogos.
33