1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

PIKTINASI KALBOS TERŠĖJAIS
Vienas iš dviejų kaimo ūkininkų, 61-erių metų Zenonas Kupstys su žmona Janina ir
trylikamečiu sūnumi, gyvenamąsias patalpas įsirengė buvusiose kolūkio fermose. Kilęs iš
Raseinių krašto, juokauti mėgstantis vyriškis dažnai prisistato kaip „Magdės (Raseinių) sūnus,
Maironio palikuonis”. Ūkininkas didžiuojasi esąs lietuvis, todėl kartais prisistato ir kitaip:
„Zenonas Kupstys, Juozo, lietuvis”.
Vienas didžiausių vyriškio rūpesčių — lietuvių kalba. Jis pasipiktinęs jos teršimu
tarptautiniais žodžiais. „Vietoj to, kad sakytų „sunkumas”, kažkodėl visi sako „problema”.
Tapome problemūnų tauta. Vilniuje atstato Valdovų rūmus, o kalbą naikina”, — sako Z. Kupstys
ir žeria painias, nesuprantamas citatas iš valdžios ir Seimo vyrų kalbų. „Valdininkams trukdo ne
jų kėdė, o problema”, — vis nerimsta vyriškis.
GYVENTI TRUKDO ĮSTATYMAI
Gudai — ūkininko uošvių gyvenamoji vieta. Čia jis atsikėlė neseniai, kai iro kolūkio valdžia,
supirkinėjo iš kaimo žmonių pajus. Gyventi kaime, pasak Z. Kupsčio, nėra lengva, trukdo
nevykę įstatymai. Juos ūkininkas lygina su tvoromis ir teigia, kad jomis taip apsitvėrėme, jog
nebėra jokios skylės pralįsti.
Vyriškis apgailestauja, kad Lietuvos kaimai žūsta, kaimiečiai valdžios yra žlugdomi.
Guduose vis daugėja tuščių namų, kaime gyvena tik seni žmonės. Jaunieji atvažiuoja tik
aplankyti savo senelių.
MĖGSTA JUOKAUTI
Gyventi Z. Kupsčiui padeda didelis humoro jausmas. Anot jo, gerai atrodąs tik todėl, kad
mėgsta juokauti, ir pasakoja istoriją apie viščiukus ir katiną. Tas esą pradėjo juos pjauti, tad teko
uždaryti. Pažįstamas teiraujasi, kodėl šeimininkas laiko katiną atskirai. Ūkininkas paaiškinęs,
kad katinas esąs labai kilmingas ir brangus, todėl jį labai saugo...
„Mėgstu ir iš savęs, ir iš kitų pasijuokti. Pasižiūriu į veidrodį ir žinau, kad esu Kupstys”, —
atsisveikindamas vėl linksmas vyriškis.
PRISIMENA MALŪNĄ
Gudiškei Jadvygai Žilinskienei dar tik šešiasdešimt penkeri, bet ji mano atrodanti daug
senesnė, kadangi per gyvenimą patyrė labai daug vargo.
Iš Žalionės kilusi moteris Guduose atsirado kolūkio laikais, fermoje melžė karves.
Kaip apie vieną gražiausių vietų Guduose, pasakoja apie vandens malūną ant Virvytės upės. Ji
prisimena, kaip anksčiau žmonės čia veždavo malti, valcuoti grūdus, susirangydavo didelės eilės.
Netoli malūno yra senkapiai, apie tai liudija ten išlikę kryžiai.
Į MOKYKLĄ — SU MEDPADŽIAIS
J. Žilinskienė pasakoja, kad jos gyvenimas buvęs nelengvas, toks jis ir dabar. Tėviškėje jie
buvę atitverti upės, tekdavo keltis per ją valtimi, lankė mokyklą, įsikūrusią privačiuose namuose.
Knygas dėdavosi į tėvo padarytas medines dėžutes, audavosi medpadžiais ir traukdavo į
mokyklą.
Vėliau ištekėjo, su vyru sugyveno keturis vaikus. Po to buvo dar vienas smūgis — vyras išėjo
pas kitą. Rodydama ant sienos kabančią jaunystės nuotrauką, moteris sako, kad vyras tebėra
gyvas ir gyvena kažkur Kretingoje.
Vaikai jau sukūrę savo šeimas, du gyvena Mažeikiuose, vienas Naujojoje Akmenėje, dar
vienas — Viekšniuose.
GYVENA SUNKIAI
Šiuo metu Jadvyga gyvena drauge su neįgalia seseria, kurią tenka slaugyti.
„Per tuos nesibaigiančius vargus nėra kada nuobodžiauti”, — atsakė paklausta, ar rudens ir
žiemos vakarais nenuobodu. Turi ir radiją, ir televizorių, bet jo sakosi beveik nežiūrinti, nes nėra
kada. Laiko karvutę, du paršelius, tad reikia rūpintis ir jais, vasarą prisišienauti, prižiūrėti daržus.
Moteris sako gaunanti pensiją, bet jos pragyvenimui nepakanka, tad kartais sunku sudurti galą
su galu.
87