1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

Sibirą išvežė. Dabar jau mirusi. Viena jos dukra Klaipėdoje gyvenanti ir kartą buvo atvažiavusi,
žadėjo žemę atsiimti.
Vietoje buvusio dvaro pieninės pastatytoje troboje gyvenantis Elzbietos Niksienės anūkas
Romualdas Nikas su šeima — jau trečioji Nikų karta, susijusi su Poliekinės dvaru. Nepabijojo
jauni žmonės į vienkiemį kraustytis, tikėjosi sėkmingai ūkininkauti. Deja, sąlygų, tokių kaip
tikėjosi, nesulaukė. Pabandė — gyvena, laukdami naujo derliaus. Romualdo tėvas Adomas sako:
„Smulkiems ūkiams nematau jokios perspektyvos. Puikiai matau, kaip gyvena jaunos šeimos,
besiverčiančios žemės ūkiu. Net grūdų maišui pinigų neturi — skolinasi”.
Taigi duoną Romualdas uždirba užsienyje. Rusijoje yra įkūręs lentpjūvę. Namo grįžta tik kas
mėnesį. Turėjo planų vystyti kaimo turizmą. Šalia sodybos gi dunkso Gyvuolių piliakalnis,
netoliese — nuostabūs Virvytės slėniai. Tačiau, pasirodo, yra visokių sunkumų. Nikų ūkiui
priklauso tik 3 ha žemės, į kurią įsiterpia gabalai Ventos regioninio parko teritorijos. Pavyzdžiui,
prie pat sodybos esantis išdžiūvęs tvenkinėlis — regioninio parko teritorijos dalis. Su parko
valdžia niekaip nepavyko susitarti, kad Nikams leistų tvenkinį išvalyti. Todėl iki pat šiol, pasak
A. Niko, aplink sodybą tikri gyvatynai. O ir pats piliakalnis vasarą apauga žmogaus ūgio
dilgėlėmis. Valdiškos teritorijos iš savo pinigų tvarkyti nėra jokio noro. Anksčiau nebuvo
įmanoma prasibrauti ir per krūmus. Bet pernai viešuosius darbus atliekantys darbininkai krūmus
iškirto, tad į piliakalnį užkopti šiuo metų laiku — jokio vargo.
Neseniai Romualdui pavyko nupirkti prie pat jo paties namo esantį žemės gabalą, kuriame
dunkso mechaninių dirbtuvių griaučiai. Dar visai neseniai čia virė gamyba. Dabar, pasak
A. Niko, ten taip pat tikras gyvatynas. Tačiau sūnus nenuleidžia rankų — žada griuvenas
pašalinti ir savo sodybą išpuošti. Juk čia kažkada buvo nuostabiai gražus dvaras.
Navickų sodyba — viena iš gražiausių ne tik Žemaitijoje / Puslapį parengė Audronė
Pociutė. Nuotraukos autorės // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. —
Kovo 12. — Nr. 10 (22). — Tekste:
Nors dar viskas po sniegu, Albinos ir Juozo Navickų sodyboje nesunku pastebėti daugybę
tujų, eglių ir kitų įvairiausių želdinių. Krūmų šiame ūkyje priskaičiuojama apie 180 rūšių, gėlių
— apie 600 rūšių.
Navickų sodyba įtraukta į gražiausių Lietuvos respublikos sodybų dešimtuką. Diplomai
netelpa ant sienų. Sodybos šeimininkus apdovanojo net Prezidentas Valdas Adamkus.
Įvairiausius augalus sodybos šeimininkai pradėjo auginti tiesiog iš įdomumo. Tai, matyt,
paveldėta. Ir Albinos visi broliai nuo gamtos negali atitrūkti. Paminėdama tai, šeimininkė
užsimena, kad yra kilusi iš garsiosios bajorų Klausučių-Beržonskių giminės, kurios šaknys siekia
patį kunigaikštį Gediminą.
Iki 1994 m. Navickai sodybų konkursuose dalyvauti nesiryžo, vis delsė. O kai pabandė,
kasmet sodybai suteikiami svarbiausi respublikoje apdovanojimai — Žemės Ūkio ministerijos,
Kultūros ministerijos, Sodininkų draugijos ir t. t. Kasmet sodybą aplanko daugybė žmonių. Ponia
Albina kartą pabandė skaičiuoti — per keturis mėnesius 500 lankytojų suskaičiavo. Visi
apsilankiusieji išvažiuodavo apstulbę. Atsiliepimų knygoje įrašai nebetelpa.
Kol Gyvuoliai priklausė Akmenės rajonui, Albina ir Juozas buvo Akmenės gėlininkų
draugijos nariai. O Mažeikiuose, deja, jokios draugijos nėra. Dėl to Navickai apgailestauja.
Paklausti, ar turi savo mylimiausią augalą, jie atsakė skirtingai. Poniai Albinai mylimiausi yra
visi, kuriuos užaugina, o šeimininkas įvardijo vieną — gyvašakę eglę.
Nepabijoję į tėvų žemę grįžti kauniečiai / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos
autorės // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 12. — Nr. 10 (22).
— Tekste:
Šiek tiek atokiau nuo kaimo, gražiai sutvarkytame vienkiemyje, ką tik iš darbų sugrįžusius
radome Salomėją ir Vytautą Krupovisovus. Salomėja — Albinos ir Juozo Navickų dukra.
Mokslus baigė Šiauliuose, o paskui daug metų dirbo Kaune. Vytautas, kaip ir jo uošvis Juozas,
— tikras kaunietis. Abu Žemaičių žemę pamilo taip, kad čia kuo puikiausiai jaučiasi. Pasak
ponios Salomėjos, jei ne vyras, ne jo užsidegimas, tikrai į tėvų žemę nebūtų grįžusi. Jis net žiemą
atvažiuodavo miško, sodybos tvarkyti.
53