1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

Ir jis, tėvas, ir ji, motina, balsavo. Už savo sūnų. Balsavo už jo ateitį, už didžiuosius priesakus,
jų išsakytus vaikams — būkite dori, mokėkite mylėti žmones, suprasti juos, atjausti, mokėkite
padėti kitiems džiaugtis... Nesiskundžia Albertu kaimynai, ūkio vadovai giria ji. Nuo tų gerų
žodžių gera tėvui. Ir klausyk, kad nemušęs vaiko neišauginsi. Nemušė jis nė vieno vaiko,
nemušė, net nebaudė. Visus auklėjo gerumu.
O gerumo ne diržas moko. Kur kas stipriau tėvų pavyzdys.
Namuose Albertas daug laiko atiduodą Zinos vaikams. Stiebiasi mažyliai, jiems reikia tėvo. Ir
nepaaiškinsi, kad iš smėlio kalnelio negrįžtama... Žaidžia su jais Albertas, konstruoti padeda,
sudėtingesnį uždavinį išsprendžia. Albertas tėviškai moka su vaikai apsieiti.
Už pasiūlymą Albertą Erlicką priimti į Komunistų partijos gretas rankas pakėlė 66 ūkio
komunistai. Visi. Už Alberto kandidatūrą balsavo tėvas. Balsavo sesuo. Jie tiki Albertu.
Po susirinkimo tėvas sūnaus ranką paspaudė paskutinis. Ir nesvarbu jam tą akimirką buvo,
girdi kas ar ne, pasakė:
— Niekada nestatyk save ant pjedestalo. Būk žmogumi. O tada niekada neapturėsi gėdos.
Darbas ir garbė — du dalykai buvo mano gyvenimo kelyje. Pratęsk jį... Zina jau tęsia. Dabar
tavo eilė, Albertai.
Vilkys A. Savų namų šiluma // Vienybė. — 1988. — Saus. 1. — Tekste: Antanas Lengvenis ir
šeima. — Visas tekstas:
Seniau visi kaimai buvo vienas į kitą panašūs. Šiaudais arba malksnomis dengtais stogais,
dviem galais sienojų arba iš molio drėbtos trobos, žemomis aprūkusiomis lubomis, nes nuo
atvirų krosnių ir palubėse pakabinamų lempų dūmų viskas įjuosdavo. Kalbame ne apie balanos
gadynės laikus, kurių jau beveik niekas nebeprisimena, o apie daug vėlesnius, kai po karo
žmonės pradėjo galvoti, kaip toliau gyventi. Mažai kuo nuo tokių lietuviško kaimo trobų
tesiskyrė ir Uogiškių kaimo valstiečių gyvenamosios patalpos, kai vienoje iš jų rūsčiųjų karo
metų pradžioje — 1941-aisiais — Lengvenių šeimoje gimė sūnus, kurį tėvai Antanuku pavadino.
Paprasti žmonės artojai visame Akmenės valsčiuje savo akimis regėjo griūvantį senąjį
gyvenimą, kuris jiems, su varžytinėmis ir skolomis turtuoliams, buvo įsiėdęs iki gyvo kaulo. O to
griūvančiojo vietoje pačios valstiečių rankos tiesėsi kurti naują. Kaip kolūkį prie Akmenės.
Antanukas tėvų svajonėse turbūt ir turėjo tapti to naujojo gyvenimo kūrėju: šviesios viltys
užvaldė Lietuvos valstiečių širdis.
Bet, pasirodė, ne toks jau gerais ženklais paženklintas galėjo būti ir Antano Lengvenio
gyvenimo kelias, jeigu žmonės būtų tik laukę. Karas, baisus, viską šluojantis, lydėjo berniuko
vaikystę. Išgelbėjo vaikystę kariai su raudonomis žvaigždutėmis.
...Sėdi Antanas Lengvenis savo jaukiame name, švara blizgančioje virtuvėje, prie stalo (ką tik
parėjo iš Gudų melžiamų karvių fermos, kur dirba pašarų vežėju) patogiai įsitaisęs mėgiamoje
vietoje, pasienyje, kad būtų matomas visas kiemas — tvartas, šulinys, vasaros virtuvė, viskas jo
paties, žmonos ir augančių vaikų rankomis padaryta, padedant kolūkiui ir valstybei — ir
apmąstydamas savo šeimos dešimtmečius pasakoja, kuo jie gyveno ir ko išmoko.
O išmoko paprastos tiesos: laimę galima sukurti tik savomis rankomis. Tai pajuto prieš
aštuonetą metų su visu Žemaitės kolūkiu, kuriame gyveno ir dirbo, prisijungę prie ekonomiškai
stipresnio „Raudonosios vėliavos” kolūkio. Bet to gyvenimo pamatus daug anksčiau padėjo.
— Gudų gyvenvietėje savo namą pradėjome statytis pirmieji — Stasys Borusas, Emilija
Baniulienė ir mes, — prisimena Antanas Lengvenis. — Kilo visi žmonės iš vienkiemių, nes
skubino melioratoriai, ir aš iš Uogiškių kaimo parėjau į Gudus. Kartu su to paties kaimo mūsų
kaimyno Zalepūgos dukra Antanina. Ji man turbūt nuo vaikystės buvo skirta... Kartu pievos
braidytos, kartu paskui karves lakstyta. Tad nesunku buvo ir laukininkystės brigadoje, ir vienoje
fermoje darbuojantis, ir namuose vaikus auginant sutarti.
Visi Antano ir Antaninos keliai takeliai buvo bendri. Katras sau nevaikščiojo. Kartu, paskolą
pasiėmę, gyvenvietėje namui pamatus liejo, kartu uždirbtą rublį prie rublio dėjo, todėl greitai
skolą grąžino. Tad meilėje bei santarvėje gyvenant, ir vienas po kito pabirę vaikai nebuvo našta,
priešingai — šeimą stiprino, kaip jaunos atžalos senesnį medį.
„Nejaugi jau beveik dvidešimt metų čia prabėgo?” — vis dažniau vakarais po darbo,
tvarkydamasi namuose susimąsto Antanina. — Šią vasarą dešimtmetis suėjo, kai aš karves
77