1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

LYG GIMTIEJI NAMAI
Mokykla į dabartinį pastatą įsikėlė 1973 m. Nuo to laiko joje dirbo trys mokytojos. Danutė
Kateivienė išėjo į užtarnautą poilsį, o kitos dvi — Irena Lagno ir Onutė Noreikienė — dirba iki
šiol.
Tolimas kelias
Onutė dar ir šiandien prisimena savo kelią į mokyklą. Jaunutė mergaitė, gavusi paskyrimą
dirbti kaime, buvo kupina entuziazmo ir optimizmo. Išlipusi iš autobuso Palnosuose ji visa
švytinti pasileido Gyvolių kaimo link. Paėjusi kelias minutes suprato, kad kaimas nearti, už kelių
kilometrų. „Man tas kelias pasirodė be galo ilgas, — užplūdusius jausmus prisiminė mokytoja.
— Apaugęs mišku jis neatrodė jaukus. Einant galvoje sukosi įvairios mintys. Viena iš jų — kada
gi pagaliau baigsis kelias ir prieisiu mokyklą”.
Taip jai besvarstant sustojo pro šalį važiavęs to kaimo gyventojas. Vyriškis pasisiūlė pavėžėti.
„Labai apsidžiaugiau, kad nebereiks eiti pėstute, — prisiminimais dalijosi Onutė. — Vairuotojas
mane tikino, kad kaimas visai čia pat, už posūkio. Tačiau aš negalėjau tuo patikėti”.
Iš tiesų taip ir buvę. Pavažiavus vos kelias minutes, pasirodė kaimas. „Širdis atlėgo, —
neslėpė mokytoja. — O visai nusiraminau išvydusi pačią mokyklą”. Ji buvusi šiuolaikinė,
tuometiniame Akmenės rajone vienintelė tokia. Pastatas buvo visiškai kitoks nei įprasta. Be to,
sužavėjo aplinka — įvairūs augalai.
Sutiko šiltai
Naujoji mokytoja buvo šiltai sutikta. Mokytoja Danutė pasitiko ją su šypsena. „Širdį tuo metu
užplūdo šiluma, — šypsojosi Onutė. — Supratau, kad čia bus mano namai. Taip ir atsitiko”.
Mokytoja Danutė kaip galėdama stengėsi padėti naujokei apsiprasti. Abi sėdėdavo pamokose
„Sėdėjau ir susižavėjusi stebėjau, kaip mokytoja dirba, — sakė Onutė. — Jei būtų reikėję iš karto
pačiai vesti pamokas, tikrai būtų buvę nejauku”. Laikui bėgant viskas susitvarkė. Dabar
mokytoja sakė neįsivaizduojanti savo gyvenimo be mokinių.
PAVASARIS IŠBLAŠKO VAIKUS
Pats darbymetis
Pats darbymetis, anot mokytojų, joms prasideda nuo spalio iki kovo mėnesio. „Rugsėjo
mėnesį nemažai laiko ir pastangų pareikalauja apsipratimas mokykloje, — sakė Irena. — Senieji
mokiniai po truputį įstoja į senas vėžes, nes po vasaros sunku kibti į mokslus. O pirmokėliams tai
visiškai naujas patyrimas”.
Kovo mėnesį vis skaisčiau šviečianti saulutė iš vėžių išmuša tiek mažuosius, tiek didžiuosius
mokinius. „Tuo laiku tenka ne kartą girdėti, kad pamokų neparuošė vien todėl, kad per ilgai
užsibuvo lauke, — kalbėjo Irena. — Ką galima pasakyti pirmokėliui, kuris prisipažįsta, kad jį į
lauką viliojanti saulutė ir jis negalįs atsispirti palakstyti ir pasigrožėti po žiemos šalnų
atbundančia gamta. Taip jau turbūt surėdytas žmogus, kad kartu su gamta pavasarį jis jaučia
pakylėjimą”.
Smagūs renginiai ir akcijos
„Smagu pas mus mokykloje, — tikino Irena. — Organizuojame įvairius renginius ir daug
keliaujame”. „Mūsų mokykla — lyg kaimo šviesulėlis, kadangi čia nebėra jokio kultūros centro,
— sakė Onutė. — Bet kokia šventė ar susiėjimas vyksta pas mus”.
Anot mokytojų, beveik kiekvieną mėnesį tenka kažkam ruoštis, viena šventė veja kitą.
„Mudvi esame tikros keliautojos, — šypsojosi kolegės. — Per atostogas leidžiamės į keliones.
Esame aplankiusios ne vieną užsienio šalį”.
Kiek leidžia galimybės, keliauja ir su mokiniais. „Seniau, kolūkio laikais, buvo geriau, —
nusivylimo neslėpė Irena. — Tada nereikėdavo mokėti už keliones. Kolūkis skirdavo autobusą.
Reikėjo tik maršrutą pasirinkti”.
Su mokiniais jos yra aplankiusios beveik visas Lietuvos lankytinas vietas. Tekę pakeliauti ir
po artimąjį užsienį — Latviją bei Kaliningradą.
„Šiais laikais kur nors toliau išvežti vaikus sudėtinga, nes brangiai kainuoja, — tikino Onutė.
— Gerai, kad prie kelionių prisideda tėveliai. Būna, kad jie pasirūpina transportu arba paremia
pinigais”. Bendromis jėgomis mokytojos stengiasi praplėsti vaikų akiratį. „Manau, kad vaikui
69