1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

jaunėlei vienuolika metų tuomet tebuvo. Vyresnysis sūnus tarnavo kariuomenėje, o bene po metų
į karinę tarnybą pašaukė ir jaunesnįjį.
Kai norėjo žmonos laidotuvėms iš taupomosios kasos paimti juodai dienai sutaupytus tris
tūkstančius rublių, paaiškėjo, jog nepraėjus pusei metų, negalima. O po pusmečio paprašė
pažymos, kad gyvendamas santuokoje nė karto nebuvo išsiskyręs...
Ne kartą pasišaipė likimas iš žmogaus ir vėliau. Apskaičiuojant pensiją, neįskaitė trejų metų
karinės tarnybos. Toks įstatymas. Suprask, savo noru tarnavai. Tarsi niekas nebeprisimintų, ką
reiškė tais laikais pabandyti neiti tarnauti. Neįskaitė ir to laikotarpio, kai bendrovėje kūriku
dirbo. Mat bendrovė, kaip paaiškėjo, nemokėjo mokesčių Sodrai. Pabandė išsirūpinti našlio
pensiją, bet ir vėl — nepriklauso. Paaiškino: dar jaunas likai našlys, galėjai kitą pačią susirasti.
Nesupranta žmogus, ar tai rimtai jam sakė, ar pajuokavo, bet našlio pensijos negauna. Kartą,
prisipažįsta, norėjęs paskambinti A. Sysui, bet nepavykę susisiekti. „Tas mandriai šneka, įdomu,
ką jis būtų pasakęs”, — dėsto vyriškis.
Nesuprantamų dalykų L. P. Jokubaičiui yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Socialinių reikalų ministrė
V. Blinkevičiūtė aiškinanti, kad turinčiųjų 30 metų nepertraukto darbo stažo pensija viršija 325
litus. Bet jo pensija — tik 291 litas, nors nepertrauktas darbo stažas — 30 metų.
Dar ilgokai kalbamės su šnekiu žmogumi. Apie dideles neteisybes, privatizuojant kolūkio
turtą, apie paprastų kaimo žmonių mulkinimus. „Gerai, kad atėjau, gal jūs man padėsite
išsiaiškinti”, — atsisveikinant sako vyriškis. Jo akyse — viltis, ir labai skaudu būtų ją užgesinti.
Šiemet švenčia gražius jubiliejus
Zofijos ir Leono Tumavičių sodyboje randame ne tik šeimininkus, bet ir suaugusius jų vaikus.
Kol mes su šeimos galva kambaryje šnekučiuojamės, kiti šeimos nariai spėriai sukasi prie savo
darbų. Tik vėliau sužinosime, kad poniai Zofijai šiomis dienomis sukako 70 metų, ir suprasime tą
atžalų bruzdesį prieš savaitgalį. O ponas Leonas savąjį jubiliejų švęs rudenį. Gražų jubiliejų —
80-metį. Tiesa, į žmogų pažiūrėjęs to net nepasakytumei.
„Apie dabartį nekalbėkim — palikim kitam kartui”, — pačioje pokalbio pradžioje pasiūlo
šeimos galva. Paklaustas, kodėl, numoja ranka: „Nėra ką kalbėti”. Ir atsidusęs priduria: „Nieko
nepadarysi, toks gyvenimas”.
Zofija ir Leonas Tumavičiai užaugino du vaikus — sūnų ir dukrą. Dukra gyvena Mažeikiuose,
o sūnus — gimtajame kaime. Prie didesnių darbų abu sulekia tėvams padėti. Senieji dar laiko
karvę, porą paršelių. Turi arklį, kuriuo ir dirvelę susiaria, ir šieno vežimėlį kitą parsiveža. Be to,
vasarą arklelis tampa ir netolimo susisiekimo priemone, nes per moksleivių atostogas autobusai į
Gudus nekursuoja: nori — pėsčias pėdink, nori — kinkykis arklį arba iš pastogės išsivaryk
dviratį. „Dar turiu ir seną mašiną”, — nusišypso šeimininkas. Bet kur nors važiuoti, anot jo,
nelabai ir reikia: du kartus per savaitę į kaimą atvyksta autoparduotuvė.
Jaunesnių šeimų Guduose, anot L. Tumavičiaus, mažai likę — gal kokios keturios. Beveik
visi kiti gyventojai — pensininkai. Nėra kaime, anot vyriškio, jauniems žmonėms ką veikti. Iš
žemės — jokių pajamų, o kokio nors kito darbo nė su žiburiu nerasi.
„Jauni kaimo vyrai laukia, kada Lietuva įstos į Europos Sąjungą — tuojau išvažiuos
uždarbiauti į užsienį”, — sako pašnekovas. Jo nuomone, įstojus į ES iš pradžių bus sunku, dar
sunkiau nė dabar. Ūkininkai silpni, technika sena — negalės konkuruoti. „Eik, eik, nušluos visus,
— apmaudžiai numoja ranka vyriškis ir atsidūsta, — paliks žemelė dirvonuoti”.
Ir dabar apie Gudus dirvonuojančios žemės, anot pašnekovo — apie du trečdalius.
Nebeskauda, tikina žmogus, dėl to širdis — priprato. Bet jo akys sako ką kita: skauda, labai
skauda. Ir kaip neskaudės, jei žmogus visą gyvenimą prie žemės. Už gerą darbą Leonui
Tumavičiui suteiktas Garbės kolūkiečio vardas.
Maždaug už puskilometrio nuo Tumavičių sodybos, Virvytės slėnyje, kokiais 1955—1960
metais, buvo vykdomi dideli archeologiniai kasinėjimai. Ponas Leonas sako pats ne kartą buvęs
pasižiūrėti, matęs archeologų sudėliotus kaulus, kaukoles. Iškelti ąžuoliniai karstai buvę ne
sukalti iš lentų, o ištašyti. Archeologai sprendę, kad toje kapavietėje galėję būti laidojama prieš
kelis šimtus metų. Ardami dirvą žmonės rasdavę šakučių, kitokių daiktų. O uošvis toje vietoje
kadaise radęs durklą.
84