1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

Adelė Mozgerienė, ji žino, kad kaimo žmogui po dienos darbų norisi knygą ar laikraštį
paskaityti. Atėjus žiemai, kada daugiau laiko, čia mėgstama susieiti į būrį pasilinksminti,
padainuoti, nes Gyvoliuose gyvena būrys šaunių dainininkų. Čia visi laukia švenčių, ir gražiai
švenčia Užgavėnes, Velykas, Sekmines, Motinos dieną, Rugsėjo 1-ąją.
Nepamiršti ir vaikai, bibliotekoje jie laukiami, čia jų visada gausu, pati darbuotoja dažnai
lankosi mokykloje. Daug dirbama su vaikais, bibliotekininkė puoselėja meilę knygai, ugdo
būsimuosius skaitytojus, „Vienas lauke ne karys”, — sako A. Mozgerienė, — „kas aš ir mano
biblioteka be skaitytojų”. Negalima pamiršti Gudų pradinės mokyklos mokytojų ir viso kaimo
gyventoju geranoriškumo, savitarpio supratimo. Tuo betarpiškai įsitikino rajono bibliotekų
darbuotojai, apsilankę pas savo kolegę, kuri pasidalino darbo patyrimu, savo pasakojimą
iliustravo skaidrėmis, moksleiviai atliko literatūrinę kompoziciją, skirtą Motinos dienai, ant stalų
gražiai išdėlioti akį traukė Gyvolių kaimo gyventojos A. Avižūnienės megzti darbeliai.
Neįmanoma buvo neužsukti ir į Palnosų bei Viekšnių bibliotekas, čia taip pat dirba bibliotekinio
darbo entuziastai, savo darbo žinovai.
Sejavičienė Julija. Į gimtinę nešė sparnai // Vienybė. — 1993. — Rugpj. 25. — Tekste:
Salomėja ir Vytautas Krupovisovai Gyvolių kaime. — Visas tekstas:
Saulėje geltonuoja graži kviečių jūra, iki pat pamiškėlės kvadratinis žemės gabalas tarsi aukso
pripiltas, o priekyje matosi tujų ir kitokių spygliuočių nedidelės juostos. Tiesa, jos dar neryškios,
bet praeis keletas metų ir tai, kas šį pavasarį pasodinta, džiugins akį, bylos apie tai, kad žemę
tvarko rūpestingos rankos.
Kadaise čia buvo išsidėstę ūkininko sodybos pastatai, o dabar belikęs vienišas medis ir šalia
jo laukų horizonte pasiklydusi senoviška rąstų troba. Tolėliau nuo jos — iš molio drėbtas tvartas
ir prie jo prišlieta daržinė. Šie pastatai užsiliko tarsi per klaidą, nes madingo vienkiemių
griovimo laikotarpiu tuometiniame Žemaitės kolūkyje jų turėjo nelikti. Paliko, nes gyveno
žmonės, nebuvo kur jų įkurdinti. Šiandien buvusio ūkininko sodyba atgyja. Paremontuota senoji
troba, šviečia nauji langai ir rąstai palangėse, kaukši meistro plaktukas daržinėje. Šunelis,
pastebėjęs svetimus žmones, amsėdamas skuba apie tai informuoti šeimininkus. Kieme ir
susipažįstame su naujaisiais sodybos šeimininkais — Salomėja ir Vytautu Krupovisovais. Gal be
reikalo parinkau žodelį „naujaisiais”, tiksliau būtų — tikraisiais. Ši sodyba — Salomėjos mamos
tėvų, ėjusi iš rankų į rankas, nebranginta, nes tai buvo svetimas turtas, ir pagaliau sulaukusi
rankų, kuriomis, kaip laidininkėmis pulsuoja protėvių ir vaikaičių meilė žemei. Prieš 20 metų
Salomėja išsimokė, tapo pedagoge, ištekėjo už kauniečio pedagogo Vytauto, turėjo Kaune gerą
butą, abu dirbo pedagoginėse įstaigose, o štai šių metų gegužyje atsisveikino su Kaunu ir
persikraustė į Gyvolių kaimo pašonėje esančią senolių trobą. Iki devinto prakaito dažė
aprūkusias sienas, sumūrijo naujas krosnis, keitė šunų išlandžiotas palanges. Iki kraujo iškamavo
Krupovisovai rankas, kol išplėšė daržo žemę — kiek čia stiklų, šukių buvo sulaidota! 30 hektarų,
kuriuos paveldėjo iš senelių, įdirbo, apsėjo kviečiais, miežiais, bulvėm, iškasė tvenkinį, nusipirko
karvutę, porą veršių, paukščių, penketą avilių bičių parsivežė. Apsidžiaugė tėvai Navickai,
sulaukę kaime dukters šeimos, tad ir kraičio davė — 100 medelių! 100 obelaičių, tujų,
spygliuočių ir kitokių sodinukų. Štai taip per trumpą laiką miestiečiai Krupovisovai adaptavosi
kaime — Salomėja ėmėsi skiepyti medelius, nes to išmoko iš mamos, o jos padėjėju tapo
keturiolikmetis sūnus. Vytautas atkakliai mokėsi naujo gyvenimo „universitetuose” — pjauti,
dalgį laikyti, arti. Ūkininkavimo pradžia turėjo būti baisi, bent taip man atrodo. Vytautas sako,
kad sunkumus įveikti padėjo artimųjų pritarimas. Jie palankiai vertino naują orientaciją — iš
miesto į kaimą...
Pasodino mus Krupovisovai prie stalo, apkrauto vaišėm iš savo valdų: magino balandėliai iš
aguročių, puikavosi geltonais šonais kriaušės, slyvos, kvepėjo medus ir šviežias saldus sūris...
Salomėja yra puiki šeimininkė, kaimo moterims propaguoja aguročius, kitas retąsias daržoves, iš
jų gamina įvairius valgius, mišraines, moka spausti skanius sūrius, išradingai komponuoja gėlių
puokštes, visuose jos darbuose ryškus kūrybiškas braižas. Prie vaišių stalo ir pakrypsta kalba
apie jaunų ūkininkų darbus ir problemas. Blogiausia, kad viskas labai brangu, kad pradžia
susijusi su išlaidų ir kaštų virtine, o kada pradės grįžti išlaidos, nežinia. Technikos savo jokios,
viskas samdoma, už viską reikia mokėti, išgaravo mieste gyvenant sutaupytos kuklios pedagogų
17