1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

neduoda. Neduoda todėl, kad tu esi buožės dukra, motina, tuo labiau, pasislėpusi ir tu negali,
negali stoti mokytis. Bet nuvažiavau, verkiu toj mokykloj, sakau, kur man dabar dėtis, aš neturiu
nei namų, nei nieko, bet direktorius tos mokyklos Plinkšių dar buvo anas senasis, dar nebuvo
pakeistas, sako, aš tau padėsiu. Sako, bet tu turėsi manęs klausyti. Nu taip, ir priėmė mane į tą
mokyklą, ir jis man pasakė — tu įstok į komjaunimą, nes reikia pereit mandatų komisiją. Aš
vietoj įstojau, nes buvo trys komjaunuoliai, aš turbūt trečioji ir buvau ir už kelių dienų —
komisija. Nu ką, čia komjaunuolė? — komjaunuolė. Nieks manęs nieko neklausė ir aš teip
praėjau mandatų komisiją. O kada man jau reikėjo patvirtinimą į komjaunuolius, nuvažiuot į
Sedą į tą, kaip ten buvo, rajkomas, partkomas — kokia ten įstaiga, tai jau buvo suieškoję mano
charakteristiką ir viską žinojo. Tai aš nežinau, ką ten jie man prisakė, i ką man jie ten... kaip
mane ten jie... ką su manim padarė, tai pasistatę, visi, vuo kaip dabar čia ka sėdim, ta aš nežinau,
kad aš parejau į tus... grįžau atgal į mokyklą aš... nesuprantu... mane taip sudirbo, kas aš esu, kad
aš... Visai niekad niekas... nu tiesiog pabaisa. Aš ne šiandien nesuprantu, ką jie ten man prisakė.
Bet mane iš tos mokyklos neišmetė.
Bet paskui pasikeitė direktorius. Tas direktorius pasikeitė. Man jau irgi... Aš jau jutau, kad
man ir laiškai yra skaitomi ir viskas... Vis tiek aš buvau persekiojama visą laiką. Nu vot i teip.
Teip mano prasidėjo mokslai. O be to mum Plinkšių mokykloj ka nuvažiavom buvo labai
draugiški. Kas toks kolektyvas. Visi buvo dar... Papasakosiu, kad dar tų komjaunuolių, tik, sakau,
aš gal trečia tik įstojau, nebuvo. Vakarais eidavom pasimelst. Prie durų buvo tokia statula
Marijos. Ir, nu, visas tas toks dar buvo smetoninis tas toks... Bet po to pakeitė direktorių, viskas
dingo. Galvą tuojau, kad mokiniai neitų nudaužė tai skulptūrai. Ten gal dabar jau jinai yra kur
nors... Sako, įmetė į kokį tai prūdą, nežinau. Nu vot, ir viskas, me buvom jau auklėjami visai
kita, kita kita.
Dar besimokant dar, tiesa, va, pradėjo sirgti Stalinas, kaip žinoma, tai nereikėjo mokytis, gal
savaitę mes laiko buvom laikomi taip kaip dabar vuo čia susėdę tokiame raudonajame kampely
vadinamame ir prie radijo ir nė vienas negalėjom nė krapšt. Bijojom, tiesiog bijojom...
Suimdavo, tiesiog mokinius suimdavo ir jie kažkur juos išveždavo, ir ir nežinau... Buvom labai
taip auklėjami. Tokioj dvasioje. Nu, baigiau mokyklą, pradėjau dirbt ir čia viskas tas ir pasibaigė.
Bet vo tokia ta depresija tokia baisi baisi. Gal turit kas klausimų? Čia viskas tas pats. Visi
kentėjom. Ar išvažiavę, ar neišvažiavę — visi kentėjom.
Balčiauskienė Ženė. Ar gyva istorinė atmintis? // Būdas žemaičių. — 2004. — Kovo 12:
Nuotrauka Svečiai ir Palnosų kaimo bibliotekininkai bei projekto atstovai susitikimo metu. —
Visas tekstas:
„Lietuvos kaimas ir jo žmonės nuo 1940-ųjų metų patyrė didžiulių sukrėtimų ir netekčių.
Tūkstančiai tremtinių, fizinis ir dvasinis kaimų nykimas.
Kaip istoriniai įvykiai — okupacijos, trėmimai, rezistencija, kolektyvizacija — paveikė
Mažeikių rajono Viekšnių seniūnijos Palnosų, Daubiškių, Santeklių, Gyvolių, Dainorių,
Uogiškių, Gudų, Pavirvytės, Ramoniškių kaimus ir žmones? Kol kas nėra tikslių ištremtųjų
duomenų, rezistencijos dalyvių ir rėmėjų atsiminimų, ne visos istorinės vietos pažymėtos. Ar
gyva istorinė atmintis? Ar okupacijos, dvasinės erozijos metai leidžia ugdyti pilietiškai aktyvią
visuomenę?”
Tai ištrauka iš Daubiškių pagrindinės mokyklos projekto „Atsigręžk į praeitį su meile ir
šiluma”, laimėto Švietimo kaitos fondui paskelbus konkursą, skirtą Tarptautinei komisijai nacių
ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.
Projekto tikslas — kuo skubiau surinkti medžiagą apie 1940—1953 metų laikotarpį, užrašyti
įvykių liudininkų atsiminimus, paskatinti mokinius domėtis savo krašto praeitimi, išmokyti juos
rinkti medžiagą, mokykloje ir bendruomenėje formuoti istorinę atmintį. Jis jau pradėtas
įgyvendinti.
Džiugu, kad į mokykloje vykusį Vasario 16-osios paminėjimą atvyko svečių, istorinės
praeities liudininkų. Projekto vadovas mokytojas Vytautas Krupovisovas kalbėjo apie Lietuvos
Valstybės atkūrimą, pristatė bendruomenei projektą „Atsigręžk į praeitį su meile ir šiluma”.
Tremtinių Antano Deniušio, Adelės Bučienės pasakojimuose atgijo šiurpūs tremties vaizdai,
varginantis kelias atgal, pirmieji kolektyvizacijos žingsniai. Iš buvusio mokytojo Jono
56