1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

Pavirvytės dvaro legenda: Viekšnių krašto sakmės [7]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-
Urbonienės, gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare ir Gudų kaime, dabar
gyvenančios Viekšniuose, pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. —
Lapkr. 11. — Tekste:
PASKUTINĖ KROLIO DVARO LEGENDA
Gražus Krolio dvaras už Gyvolių kaimo dabar sulygintas su žeme. Ir gerai. Ten buvo bloga
vieta. Paskutinis ten gyveno ne Krolis, bet labai žiaurus ponas. Kada ans pats merdėjo, tiek anū
kankino velnias pristojęs, kad ir ponia, ano žmona, nebeištvėrė, nebegalėjo prie jo būti. Prašė
kumetį, kad tas eitų slaugyt. Sako, ir kumetis neištvėręs — nuspaudęs kažkaip tą poną. Tokią
legendą pasakodavo.
Dvare buvo toks kaip ir sklepas, sandėlis, bet žemyn leistis nereikėjo. Ėjom žiūrėt — pati
mačiau savo akim. Gembės, grandys tebebuvo geležinės, įmūrytos į sienas, kur žmones rišdavo
kankindami. Dar plaukų buvo matyt ant akmenų. Ir ten, tame dvare, baidė. Niekas ten ilgai
negyvendavo.
Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės, gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių
dvare ir Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose, pasakojimus parengė Bronius Kerys.
Jonikienė Roma. Už vartelių — pasaulis... // Vienybė. — 1999. — Lapkr. 25. — Visas
tekstas:
Rūta Kučinskaitė iš Gyvolių kaimo — profesionali fotografė ir dailininkė. Šias profesijas ji
įgijo Dailės akademijoje. Tikra kaunietė, ten gimusi, augusi ir mokslus ėjusi, atvyko gyventi pas
mamą — žinomą biologę Jadvygą Balvočiūtę. Rūtos nekamuoja baimė, kad atsisakiusi
didmiesčio, prarado galimybę įtakingiau įsitvirtinti meno pasaulyje. „Atvykusi čia nieko
nepraradau. Atvirkščiai, galiu brandinti save kūryboje, kad, laikui atėjus, turėčiau, ką parodyti
žmonėms”, — mano dailininkė. „Jei man bus skirta vieta meno pasaulyje — ją atrasiu”, —
šypsosi Rūta. Dabar ji dirba kiek aprėpia. Turi būrelį Mažeikių meno mokykloje, dirba su vaikais
Akmenės mieste, neseniai ėmėsi pamokų Viekšnių muzikos mokykloje. Mamos Jadvygos
Balvočiūtės kaimiškoje troboje kaupiasi Rūtos kūryba. Tapo ji akvarele, aliejiniais dažais. Bet ne
visiems paveikslams rėmelius pajėgia padaryti. Viskam reikia lito...
Rūtos Kučinskaitės paveikslus, tapytus aliejiniais dažais, pirmą kartą pamačiau Kapėnų
mokykloje. Savaime įsidėmėjau dailininkės pavardę, darbus. Pamaniau, kad progai pasitaikius,
malonu būtų apie Rūtą gerą žodį parašyti. Autorinė paroda, surengta A. Milevičiaus iniciatyva
Naujosios Akmenės kultūros rūmų parodų salone, suteikė tokią progą. R. Kučinskaitė atvežė
akvarele tapytų paveikslų. O parodą paįvairino siurprizais. Kartu su mamos darbais
eksponuojami mažosios Austėjos piešiniai. Mergaitė ne tik piešia, bet smulkiai papasakoja, ką
norėjo pavaizduoti ir liepia tai užrašyti. „Tos istorijos atstoja paveikslus”, — juokiasi Rūta.
Austėjai ateina žuvyčių, kiškių, saulių, lapių piešimo periodai. Kaime augdama, ji visa tai mato.
Rūta taip pat pasaulį mato nuo trobos vartų. Tad piešdama iš natūros, gali įamžinti kiekvieną
gamtovaizdį, saulėlydį, senąjį sodą. Vartus paveiksle priimame kaip mums tapytus. Jie lyg
atveria pasaulį. Akvarelėje pamėgtos žalsvai gelsvos, ramios ir plaukiančios spalvos. Kaip sakė
parodą pristatydamas A. Milevičius, Rūtos spalvų pasaulis jausmingas ir žmogiškas, malonus ir
jaukus, kaip pati gamta. Rūta, pakviesdama visus užeiti parodon, neslėpė, kad mėgsta lieti
akvarelę, nes tokiuose paveiksluose jau pirmas prisilietimas yra lemtingas. „Sakyčiau, šventas”,
— sako ji. Mat akvarelės nepataisysi, nepakoreguosi, neištrinsi. Todėl ir paveikslą turi pabaigti,
neatidėjęs kitam kartui. Ten, kur Rūta, Austėja ir Jadvyga gyvena, gamtos idilės ieškoti nereikia.
Troba ant skardžio, atsiveria nuostabi panorama.
„Visą savo vaikystę, jaunystę ir dabar svajojau apie kampelį namuose, kuris priklausytų man,
kur būtų sudėti darbai, kur galėčiau piešti. Žodžiu, palėpę... Ir tik dabar po truputį remontuojam
trobą. Gal gi svajonė išsipildys. Savo kampo reikia ir Austėjai. Ji dažniau, nei aš užima stalą, nes
jos darbas svarbesnis už visų mūsų”, — buitiniai reikalai realiame pasaulyje stoja skersai kelio
Rūtai.
Parodos pristatyme Jadvyga Balvočiūtė papasakojo, kad dar pradinėse klasėse mokytoja
bėdojo, jog Rūta per matematikos pamoką žiūri pro langą, o ranka intensyviai juda... Sąsiuvinis
pilnas piešinių. Mergaitę nukreipė į meno mokyklą. Atrodytų, taip paprasta surasti savo vietą.
35