1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

Pasveikinti Navickų atvyko rajono meras A. Lupeika, savivaldybės kontrolierė B. Raščienė,
mero padėjėja V. Juozapavičienė (nuotrauka apačioje). Svečių albume ir jie paliko įrašą —
padėką už dešimtmečių triūsą, už meilę tėviškei ir gamtai. Tokie grožio kampeliai puošia ir
garsina mūsų rajoną.
Jonikienė Roma. Laimingas saulės zuikutis: Tarp meno ir amato: [Antanina Aviženienė] //
Vienybė. — 1998. — Gruod. 31. — Tekste: „Gyvoliuose gyveno dvi močiutės — viena mokėjo
begalę dainų. Apie E. Grybauskienę tautosakos rinktinės sudarytojai rašė. Kita, močiutė —
Kateivienė — kūrė eiles. Tame pat kaime gyvena gražiausios šalyje sodybos šeimininkai
Navickai. Čia pat įsikūrusi ir nertų žaisliukų meistrė Antanina Aviženienė, dainininkės
E. Grybauskienės duktė.
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Gyvolių piliakalnio legendos // Alvydui Adomaičiui
ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
Prie Gyvolių piliakalnio gyveno ir gyveno Grybauskai. Kokios 5—6 kartos. Tėvas mums
pasakojo, kad ponia, atrodo, Juzefa Grybauskienė gimdė dvynukes dukteris. Gimdė sunkiai ir
mirė, o dukrelės paliko. Ponią palaidojo ant kalnelio prie piliakalnio. Ant kapo, pačiame kalnelio
viduryje, pastatė labai gražią mūrinę koplytėlę.
Grybauskas buvo didžiausias pijokas. Kai pareidavo girtas, visus išgainiodavo. Dvaro vaikiai
paimdavo mergeles, kad tėvas joms ko nors blogo nepadarytų, ir nusinešdavo į klėtį. Grybauskas
daužydavo klėties duris, bet vaikiai neįleisdavo.
Vieną vakarą, kai dukrelės jau buvo penkerių metų amžiaus, netikėtai parėjo girtas tėvas ir
ėmė visus gainioti. Vaikiai nebespėjo tų mergelių paimti. Tėvas draskėsi, draskėsi, apsvaidė tuos
vaikus ir paliko kieme. O šalta, lietus lynoja. Paskui tos mergelės pasakojo — kur mes eisim,
vaikių bijom prašyt įsileist. Mes bėgam ant kapelių. Ten nesušalsim, nesušlapsim. Kai tik
atbėgom prie koplytėlės, iš kažin kur atėjo jauna, graži moteris, apsirengusi balta labai ilga
suknele. Ana mumis apgaubė ta suknele. Ka jūs, sako, nesušaltumėt, nesulytumėt. Kada išaušo,
ana suknelę nuėmė nuo mūsų. Sako, bėkit, vaikai, dabar jūsų tetė nieko nedarys, o aš, sako,
išeinu į savo namus. Mergelės nepažino tos moters, bet kai papasakojo, visi suprato, kad tai buvo
čia palaidotoji jų motina. Ją palaidojo su balta ilga suknia.
Kai buvau maža, ateidavom čia su tėvu. Tėvas čia lenkiškai melsdavosi. Jau tada, gal prieš 50
metų, koplytėlė buvo apgriuvusi. Daugiau čia niekas nėra palaidotas. Viena Juzefa
Grybauskienė.
Tėvas pasakojo: Čia užėjo šitie švedai. Tai jie nėščioms moterims, kad jos išsibarstytų, liepė
kvartūgais [prijuostėmis] sunešti kalną. Žinau tik du švedkalnius taip suneštus — čia ir prie
Nevarėnų.
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose) // Alvydui Adomaičiui ir Broniui Keriui. — 1999. —
Žodžiu:
Gudų kaime gyvenęs mano uošvis Urbonas pasakojo, kad Gudų—Gyvolių—Santeklių keliu
prancūzai ėjo į Rusiją. Ėjo, važiavo iki Santeklių dvaro plausto, plaustu kėlėsi per Ventą ir ėjo
toliau į Akmenę. Kokia graži kariuomenė buvo! Ėjo žmogus prie žmogaus — tiek daug buvo.
Kada sumušti grįžo, praeidavo retkarčiais po du, po tris.
Ties Gyvolių piliakalniu, į rytus nuo kelio pastatė dvarininkas Grybauskas naują gražų
kumetyną. Jame galėjo gyventi dvi šeimos. Būdavo taip: atsikelia į kumetyną naujas kumetis,
pagyvena kiek laiko. Kurį nors vakarą įeina į kumetyną du vyrai. Vienas bjauriai išpjauta gerkle,
kitas dideliai sudžiūvęs. Stovėdavo ir nieko nesakydavo, nors kumiečiai ir kalbindavo.
Pastovėdavo ir išeidavo. Už savaitės ar dviejų tas kumietis ir mirdavo. Į tą kumetyną kiek
kumiečių įėjo, tiek išnešė. Tas kumetynas išbuvo kokius trejus metus. Kai suprato, kad čia
kažkas negerai, nugriovė pats dvarininkas. Dar ir dabar, sako, žmonės išaria kartais kokią
kumetyno plytą.
29