1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

Vakaronėje, tarp žaidimų, dainų ir linksmybių, buvo pasakyta svarbiausia mintis —
džiaugiamasi, kad kaimo kultūrinis židinys neišnešiotas po plytą, kad žmogui reikia žmogaus.
Geru žodžiu, gėlės žiedu, dovanėle buvo pagerbti visi renginio organizatoriai. Kai svečiai iš
toliau susirengė namo, kaimas vis dar šoko.
Autorės nuotraukose: dainininkės iš Gyvolių; Gudų pradinės mokinukai parodė puikią
programą; „gaspadinė” ir „gaspadorius” visus išjudino linksmybėms.
Jonikienė Roma. Ir savame kaime darbų begalės // Vienybė. — 1999. — Kovo 4: ir
nuotrauka. — Visas tekstas:
Taip buvo nuo seno ir, tikriausiai, bus dar ilgai. Žmonės ieško vietos, ieško kito žmogaus,
kuris galėtų juos sutikti, surengti vakaronę, parašyti šventei scenarijų. Ieško linksmo,
bendraujančio, daug žinančio saviškio, nes svetimas kaimo suburti nepajėgs, o ir ką pasakys
senbuviams — čia gimusiems, čia gyvenimą nugyvenusiems? Tai padaryti gali tik saviškis. Gudų
bibliotekoje bibliotekininkei Adai Mozgerienei dabar pareigų gerokai daugiau nei bet kada
anksčiau. Oficialiai pareigų niekas neužkrovė. Gyvolių kaimo gyventojams kultūrinio gyvenimo
norisi. Tai ir eina jie pas Adą Mozgerienę. Bibliotekoje senovines dainas repetuoja močiutės, ką
naujo sumanę, ateina mokinukai. Kur daugiau nėrinių, puokščių, rankdarbių ar senovinių
rakandų parodą surengsi — tik bibliotekoje. Tad ir renkasi čia visi.
Kai vienkiemyje įsikūrė tarybos narės S. Krupovisovienės šeima, renginių padaugėjo.
Salomėja po parodos savivaldybėje į Gudų biblioteką parvežė senovinių rakandų ekspoziciją.
Ėjo kaimo žmonės apžiūrėti, ir dažnas sakė, kad saugo namuose vieną kitą seną daiktą. Atiduotų
jį bibliotekai į parodą. Bibliotekininkei Adai beliko kinkyti arkliuką ir traukti per kaimus,
surinkti tas etnines dovanas. Surinko ir suvežė...
Prisimena Gyvolių kaimas praeitų metų Užgavėnes, kuriose pagal Ados scenarijų kone visi
vaidino, šoko, blynais vaišinosi, laužą kūreno. Ir ne visi režisierę pažino, o persirengusi ji buvo
gandru... Ne vienas Adai užsimena — ar bus šiemet šventė? Bibliotekoje skamba senos,
nedažnam girdėtos dainos. Padainuoti ateina senosios Gyvolių kaimo gyventojos. Ada vėl lyg
kokia chorvedė ar etnografinio ansamblio vadovė. Nors tokia ir nėra, bet žmonės to nori. Ir
įdomiausia, kaip pati bibliotekininkė sakė, kad prireikus Viekšnių seniūnijai saviveiklininkų
programą parodyti, paprašė jos dainininkes parengti ir atvežti. Vežė, nes močiutės puikiai, o
svarbiausia, noriai dainuoja. „Esu lyg patikėtinis, ypač vaikams”, — pasakojo ponia Ada. Ir sakė,
kad nenorinti jų apvilti, bet visada siūlanti pasitarti su mokytojais. Penktokė Iveta Milevičiūtė
savo eilėraščius taip pat atnešė bibliotekon. Adai Mozgerienei norėjosi, kad tie vaikiškai
malonūs, talentingi kūrinėliai pradžiugintų tiek mergaitę, tiek jos artimuosius. Ji paprašė savo
sūnų pagalbos, kad kompiuteriu surinktų ir į nedidukę knygutę sudėtų eiles. Pirmasis jaunosios
poetės leidinukas pavyko. Ir kiek džiaugsmo visiems suteikė.
Biblioteka kaime, kaip paradoksaliai tai gali atrodyti, vėl tapo žiburiu, apie kurį buriasi
žmonės. Nes daugiau ir nėra kur burtis. Kaimas nurimo, apsiprato su politikos išdaigomis ir nori
draugėn susieiti, padainuoti, pavakaroti laisvu nuo darbų metu. Taip Gyvolių kaimas sukasi apie
Gudų biblioteką, o bibliotekininkė vis pamalonina saviškius kokiu vakarėliu, parodėle ar
padrąsina pradedantį poetą.
Autorės nuotraukoje: Ada Mozgerienė dabar karaliauja tarp etnografinių eksponatų, kuriuos
pati suvežė arkliuku.
Sejavičienė Julija. Idiliškas reginys: Gražiausių sodybų šeimininkai: [Navickų sodyba
Gyvolių kaime] // Vienybė. — 1999. — Liep. 24: ir nuotrauka „Albina Navickienė savo sodybos
kieme”.
31