1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

sunkaus darbo grožį ir prasmę, Lietuva atgims darbu, o ne turgais ir prekių perpardavimu. Kaip
gera, kad turime tokių keistuolių, kaip botanikė Jadvyga Balvočiūtė! Antrą gyvenimą moka
gyventi ne tik obelys, ne tik sodyba, svarbiausia, — ir pats žmogus.
Sejavičienė Julija. Iš kartos į kartą / Apolinaro Juodpusio nuotrauka // Vienybė. — 1993. —
Rugs. 25: ir nuotrauka. — Visas tekstas:
Dairydamasis po Navickų sodybos valdas Gyvolių kaime, pasijunti tarsi nuostabiame
miniatiūriniame spygliuočių botanikos sode. Per 100 įvairių rūšių spygliuočių medžių ir krūmų
augina Albina ir Juozas Navickai. Skiriasi jų pavadinimai, kurių į galvą nesusidėsi, matosi tik,
kad skiriasi jų spalvos ir atspalviai. Daug žmonių iš įvairiausių kampelių teiraujasi pas Navickus
tai spygliuočių krūmelio, tai retesnių rūšių vaismedžių, renkasi, vežasi, įkeldami koją į grožio
karalystę. Visai neseniai ir patys Navickai taip — vežė, pirko, ieškojo. Daugiau kaip dešimt metų
atiduota grožio paieškoms, nuo tada, kai jie, Šiaulių miesto gyventojai, paveldėjo Albinos
mamos namelius. Mama mokėjo vaismedžius skiepyti (ją tėvas išmokė), augino sodinukų, ir
mamos skiepijimo įgūdžius perėmė Albina, o iš pastarosios — dukra Salomėja Krupovisovienė
(jos šeima iš kaimo atsikėlė gyventi į senolių namą, apie tai rašėme „Vienybės” 66 numeryje).
Į Navickų tvarkingos sodybėlės kiemą ėmė keliauti retieji želdiniai, kurių plotai plėtėsi, o
žemelę jiems teko atkovoti iš ūkio ir iš apleidimo. Tvarkė Navickai, o juos nuolat persekiojo
grasinimai, gąsdinimai — nupjausim, išversim... Atkaklaus darbo, kovos už grožį košmaras jau
baigėsi. Navickų sodyba yra tarp gražiausių Respublikoje, į čia pažiūrėti grožio važiuoja žmonės
iš rajono ir Respublikos. Čia tikrai yra ką pamatyti, nei nuotraukoje, nei rašinyje neperteiksi to,
ką regi žvalgydamasis po grožio valdas. Apskritai pati gamta čia kuria idilišką grožio aplinką: iš
vienos pusės — Ventos upė, aplinkui žalios miškų įuostos, ramybė, tad Navickų sukurtas grožio
pasaulis darosi dar unikalesnis ir spalvingesnis.
Kerys Bronius. Gyvolių piliakalnis // Vienybė. — 1993. — Spal. 6. — Visas tekstas:
„Žemaičiuose kalvų vardų yra tiek daug ir tokių reikšmingų, anekdotų taip gausu, kad tiesiog
nuodėmė yra tiems, kurie ten gyvendami ir turėdami progos surankioti visas tokias svarbias
smulkmenas, leidžia joms pamažu nykti”, — rašė Liudvikas Kšivickis (1859—1941) 1928 m.
išleistoje knygoje „Žemaičių senovė”. Žemaitijoje L. Kšivickis lankėsi nuo 1890 m.
Atostogaudamas pas čia gyvenusius V. Zubovą, V. Janavičių, A. Mikševičių, susidomėjo
piliakalniais. Vėliau keliavo po Žemaitiją ieškodamas piliakalnių, rastuosius bent kiek tyrinėjo.
L. Kšivickis pirmasis apžiūrėjo ir Gyvolių piliakalnį. Vėliau piliakalnį tyrinėjo P. Tarasenka,
1948 ir 1966 m. Istorijos institutas, piliakalnis aprašomas „Lietuvos TSR archeologijos atlaso”
antrojoje dalyje, išleistoje 1975 m. Piliakalnis ištirtas nepakankamai — piešiamas visai ne tokios
formos, aprašymuose yra netikslumų, nenustatytas piliakalnio amžius. Nežinomas ir tikras jo
pavadinimas. Rajone piliakalnis vadinamas Švedkalniu. Apie tokius pavadinimus L. Kšivickis
rašė: „Daugelį piliakalnių žmonės „Švedų kalnais” yra pavadinę. Ypač inteligentai pasirodo yra
nežinėliai! Paprastai jie nežino, kaip liaudis šį ar aną piliakalnį vadina. Jie tenkinasi vien „Švedų
kalno” vardu”.
Piliakalniais vadinamos atskiros kalvos arba aukštumų dalys, rečiau lygių laukų dalys, kurios
turi žymių, jog kadaise žmonės joms suteikė dirbtinę išvaizdą (Tarasenka P. Lietuvos piliakalniai.
V., 1956). Minėtame atlase Gyvolių piliakalnis skiriamas ne prie neaiškių, spėjamų, sunaikintų,
bet prie tikrųjų krantinių piliakalnių. Statant krantinį piliakalnį, dažniausiai parenkama kalva ar
šiaip aukštesnė vieta prie upės. Vienas piliakalnio kraštas sutapatinamas su krantu, dažniausiai
aukštu skardžiu, iš kitų pusių — nuo pakrantės galuose ir slėnio — piliakalnis atskiriamas giliais
perkasais-grioviais ir pylimais. „Kartais krantino tipo piliakalniai būdavo sustiprinami tik
perkasu arba pylimu, kurie atskirdavo piliakalnių aikštelę nuo kitos kyšulio dalies... Tačiau
dažniausiai šio tipo piliakalniai būdavo sustiprinami perkasu ir pylimu drauge” (Tarasenka P.).
Kad nereikėtų daug kasti, buvo ieškoma į upę įtekančių upelių stačiais, aukštais krantais. „Gana
dažnai piliakalniams buvo parenkamos kalvos didelės upės ir mažo upelio santakoje”
(Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. V., 1986). „Dažnai pasitaiko, kad upės
susieina smailiu kampu ir tarp jų atsiranda stati siaura aukštuma, kartais keliolika metrų aukščiau
už vandens paviršių. Šitokia paviršiaus forma lengvino pilių statymo būdą. Būtent: lyginta šonai,
19