1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

Sribaliutė Janina. „Vėl trečiadienis...”: [Gudų pradinė mokykla Gyvolių kaime] //
Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2006. — Geg. 31. — Nr. 21 (184): ir
nuotraukos // Būdas žemaičių. — 2006. — Geg. 31. — Nr. 58 (1100). — Visas tekstas:
Vėl trečiadienis ir vėl skaitytojus kviečiame apsilankyti mokykloje. Šįkart — Gyvolių kaime
esančioje Gudų pradinėje.
Mokykla mus pasitiko išsidabinusi pavasariniais žiedais. Iš karto pastebėjome
nepriekaištingai sutvarkytą aplinką. Akys raibo nuo įvairiaspalvių gėlių, galva svaigo nuo kvapų.
Įėjus į mokyklą pasigirdo vaikučių klegesys. Pamokos jau ėjo į pabaigą ir vaikai nekantravo
išlėkti į lauką. Sunku jiems dabar nusėdėti suoluose, kai saulė vis labiau šildo.
Gudų pradinė mokykla keletą kartų keitė pavadinimus. Nėra išlikę daug istorinių žinių. Pirmą
kartą ji paminėta 1919 m. Tuo metu vadinosi Gyvolių pradine mokykla. 1952 metais ji buvo
pervadinta į Žemaitės septynmetę, dar po penkiolikos metų tapo Žemaitės pradine mokykla.
1973 m. iš Krolinės persikėlė į Gyvolių kaimo centre naujai pastatytą mokyklą.
Atgavus nepriklausomybę, 1992 metais pavadinta Gudų pradine mokykla. Nors su Gudų
kaimu nieko bendra neturi. Tuometinė valdžia nerado mokyklos sąsajų su rašytoja Žemaite, todėl
buvo nuspręsta pavadinti Gudų. Gyvolių vardas atmestas, nes skambėjęs negražiai. Be to, tuo
metu tokiu pat vardu pavadinti biblioteka ir paštas — kad neišsiskirtų, ir mokykla tapo Gudų
pradine.
PRIĖMĖ GYVENIMO IŠŠŪKĮ
Irena sakė tapusi mokytoja visiškai netikėtai. Moteris daug metų dirbo apylinkėje ir tik
retkarčiais, eidama pro šalį ar užsukdama į mokyklą, pagalvodavusi, kad norėtų būti mokytoja ir
mokyti vaikučius.
Po kurio laiko gyvenimas suteikė galimybę išsipildyti svajonei. Padarius mokykloje du
komplektus, buvo reikalinga dar viena mokytoja. Kadangi mokytoja Danutė žinojo Irenos
troškimą, šias pareigas pasiūlė jai.
Išsipildė svajonė
Irena nusprendė pasinaudoti proga. „Žinoma, norint dirbti mokytoja reikėjo baigti mokslus,
— sakė Irena. — Buvau pati vyriausia studentė”. Ji tikino visiškai nesigailinti tokio žingsnio.
„Dirbdama su vaikais atradau save, — kalbėjo mokytoja. — Šis darbas teikia didelį
pasitenkinimą”.
Traukė dirbti su vaikais, nes jiems esą galima daug ką atleisti, kadangi jie nesuvokia, ką daro.
Irenos įsitikinimu, suaugusių žmonių padarytos niekšybės ir klaidos daug skaudesnės.
Pasisekęs spektaklis
Irenai giliai atmintin įsirėžė 1987 m. pastatytas spektaklis „Dvylika mėnesių”. „Dabar vargu
ar imčiausi statyti tokį didelį spektaklį”, — sakė mokytoja. Būtų sunku tiek mokytojams, tiek
vaikams. Pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje atliko pirmokė Indrė. „Mergaitė net dorai
skaityti nemokėjo, o visus tekstus išmoko, — prisiminė mokytoja. — Tai padaryti jai padėjo
mama”.
Premjerą stebėjo apie trys šimtai žmonių. Vaikai jautėsi tiesiog pakylėti. Nors vaikiškos
širdutės ir spurdėjo iš nekantrumo ir nerimo, spektaklis buvo suvaidintas nepriekaištingai.
Vos išvengė mirties
Dar vieno įvykio mokytoja Irena sakė niekada neužmiršianti. Tai atsitikę prieš aštuonetą metų.
Buvo ankstyvas pavasaris. Kadangi Irena gyvena Viekšniuose, jai tekdavę perbristi Virvytės
senvagę.
Kad būtų greičiau, moteris tą dieną brido ne ten, kur paprastai. Vos žengusi kelis žingsnius
paslydo ir paniro į vandenį iki kaklo. „Net nepagalvojau, kad čia gali taip būti gilu, — kalbėjo
mokytoja. — Ledinis vanduo akimirksniu sustingdė visą kūną. Galvojau, kad viskas —
gyvenimas baigtas. Negalėjau atsiremti į dugną, nes apačioje buvo ledas ir kojos slydo”. Po ilgų
grumtynių su šaltu vandeniu jai pavyko nusitverti už menkutės nendrės. Įsikabinusi į ją šiaip taip
išsikapstė į krantą. „Turbūt turiu angelą sargą”, — spėliojo Irena.
68