1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

šviečia”. Ir dabar taip pat — anksčiau aušta, anksčiau kelies. Būtų gaila, jei patys atsisakytume
šviesos”.
Kateivų kiemas. Žmonės iš kitos laiko juostos
Danutė ir Jonas Kateivos gyvena kitoje kelio pusėje. Kartu su jais gyvena ir Danutės mama
Marija Gricienė — seniausia Gyvolių gyventoja, skaičiuojanti jau devyniasdešimt antruosius.
Visiems trims žinia, kad gyvena ant laiko juostų ribos, buvo didelis ir gražus atradimas. Tačiau
dėl būsimo laiko pakeitimo jie nesidžiaugia, kaip ir kiti sodiečiai.
Danutė Kateivienė, pensininkė, visą gyvenimą Gyvoliuose dirbusi mokytoja:
„Pirmiausiai pagalvojau, kiek ta reforma Lietuvai kainuos? Neveltui žmonės sako, kad „laikas
— pinigai”. Lietuvos valdžia, matyt, nebrangina nei vieno, nei antro, kad imasi tokių sprendimų.
Nei su žmonėmis pasitarė, nei ekspertų atsiklausė. O juk pagalvoji: kiek žmonių gaiš laiką, kiek
lėšų prireiks vien traukinių, autobusų eismui sureguliuoti? Kiek kitokių išlaidų atsiras? Negi
tokie turtingi esam?
Be to, kiekvieną sprendimą reikia apgalvoti. Ar bus patogiau žmogui gyventi? Tos pasaulio
valstybės, kurios gyvena ne pagal savo geografinį laiką, stengiasi kuo racionaliau dienos šviesą
išnaudoti, o mes — priešingai. Visoj Europoj pelnysime miegalių vardą — juk iš visų valstybių
kelsimės vėliausiai. Negi tik dėl to einame į Europą? Matyt, kad valdžiai rūpi tik jos pačios
patogumas ir interesai.
Sako, bus kaip prieš karą. Nebus. Gyvenimas per šešiasdešimt metų pasikeitė, žmonės gyvena
kitaip. Niekada nebenorėsiu gult aštuntą valandą vakaro, sulig saulele. Negi nei radijo
bepaklausysi, nei televizoriaus pažiūrėsi?
Širdį gelia ir dėl to, kad valdžia su žmonėmis elgiasi kaip su paprasčiausiais laikrodžio
sraigteliais. Nors... gal nereiktų per daug kritikuot. Gal tie ministrai labai gabūs yra? O gal jiems
tik taip atrodo?”
Jonas Kateiva, pensininkas, buvęs statybininkas:
„Dabar einama prieš gamtą. Sveiku protu sunku suprasti, kad vidurvasarį trečią valandą
nakties pradės aušti, o prieš Kalėdas trečią valandą dienos saulė jau nusileis. Prisimenu
Smetonos laikus, pačiam piemenauti teko, bet tokių gamtos stebuklų lyg ir nebuvo.
Yra toks senas posakis: „Anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi” Koks ministras pasakys
žmogui, kada jis turėtų vasaros metu keltis, o žiemos metu eiti miegoti?
Žmona sako, kad nereikia taip kritikuot, kad reikia stengtis prisiderinti Reiks derintis kaip ir
iki šiol: prie gyvulių, prie ūkio darbų, o ne prie laikrodžio. Juk šienpjovys į pievą išeina, kol rasa
nuo žolės nenukritusi, o ne tada, kai išmuša sieninis laikrodis.
Sakau, gal mes perdaug fanaberijos ir unoro turim prieš pasaulį pasirodyti ir per mažai sveiko
proto?
O gal neverta visko taip giliai į širdį imti? Gal tokia tvarka ilgai netvers? Juk ministrai keičiasi
ir keičiasi. Ateis kiti, ir vėl bus kitaip. Gal geriau?”
Vėl ta pati pilka kelio juosta — įsivaizduojamas dienovidinis, abipus kurio gyvena žmonės ir
srovena laikas. Tas ir kitas.
[Tekstai po nuotraukomis]:
22 laipsniai 30 minučių rytų ilgumos. Truputis fantazijos ir visai nesunku įsivaizduoti, kad šis
kelias per Santeklių mišką Akmenės rajone, vedantis į Gyvolių kaimą, guli tiesiog ant
dienovidinio, dalijančio Lietuvą į dvi laiko juostas.
Artėjo vidurdienis, parduotuvė buvo tuščia. Pardavėja Roma Milevičienė mano, kad, pakeitus
darbo valandas, bus tas pats, tik rytais dar ilgiau teks laukti pirkėjų. Šiais laikais į parduotuvę
žmonės eina tik būtiniausio reikalo prispirti.
Bibliotekininkė Ada Mozgerienė — realistė. Ji sako: „Gyvoliai taip toli nuo Europos, kad
vargu ar pajus būsimos reformos naudą. Ir taip toli nuo Vilniaus, kad kažin ar kada nors kokiam
nors ministrui rūpės jo žmonių nuomonė.”
Mokytojos Irenos Lagno žodžiais, kaimo žmonės labiausiai nori pastovumo. Jie nepatenkinti
laikrodžio sukinėjimu pirmyn atgal. Vaikams tokios dažnos permainos taip pat ne į sveikatą.
25