1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

individualių namų, fermos, dabar jau privatizuoti kultūros namai, daug kitų pastatų. Jonui,
baigusiam Akmenėje statybininkų kursus, gyvenime teko ne tik statyti.
Dabar pensininkai sukasi nedideliame savo ūkelyje. Laiko karvę, augina paršelių, triūsia
darže.
— Nors jau įlipau į aštuntą dešimtį, bet nesu unorauna, imuosi bet kokio darbo, jaučiuosi dar
stipri ir džiaugiuosi gyvenimu, — kalba apie save Danutė.
Moteris apgailestauja, kad kaimo žmonės apkerpėjo, neliko inteligencijos, niekam nebereikia
dvasinio peno, viską užgožia materialūs dalykai. Jei ne biblioteka, sako ji, čia būtų visiška
tamsybė.
DAINININKAI IR GIEDORIAI
Teko girdėti, kad šiame kaime yra nemažai dainininkų ir giedorių. Neatsitiktinai užsukome į
Gabalių kiemą. Pauliną radome besisukiojančią apie namus. Abu su vyru seniai pensininkai,
užauginę ir gyveniman išleidę penkis vaikus, dabar liko dviese. Apsidairius matai, kad
šeimininkai ne tik ūkio darbais rūpinasi — sodyboje gražu, švaru, tvarkinga.
Dar sovietiniais laikais kaimo moterys sukūrė folklorinį ansamblį, koncertavo, dalyvavo
apžiūrose, prisimena Paulina. Atkūrus nepriklausomybę, bibliotekos vedėjos A. Mozgerienės
pakviestos kaimo moterys burdavosi bibliotekoje, dainuodavo vakaronėse.
Paulina išvardija visas pagrindines kaimo dainininkes. Tai E. Mačienė, S. Vilimienė,
J. Mokusienė, A. Kugrienė, B. Ledžienė.
— Dabar iširo mūsų ansamblis, — apgailestauja Paulina. — Pasenom, ligos apstojo,
nebepaeinam.
Užsukame į Juzefos Mokusienės kiemą. Tai jau „kitos kategorijos” dainininkė. Ji drauge su
A. Kugriene ir B. Ledžiene žinomos kaip kaimo giedotojos. Į moterišką kompaniją dar priima
Stasį Vaičių, ir nei gavėnia, nei laidotuvės be jų neapsieina.
Juzefą sakosi giedanti savo malonumui. Eina pas tuos, kurie kviečia, priima ir pageidauja. Ir
ne tik savo kaime. Kiekvienai progai esančios vis skirtingos giesmės. Giedotojos populiarios ne
tik šiandien — žmonės jų pagalbos prašydavę ir sovietmečiu.
ŪKININKAI
Dviejų aukštų mūriniame namuke vidury gyvenvietės įsikūrusi Saunorių šeimyna. Kai
maždaug prieš penkerius metus iširo bendrovė, Birutė ir Zigmas ryžosi ūkininkauti
savarankiškai. Apdirbti 20 hektarų reikėjo technikos. Saunoriai įsigijo du traktorius, nemažai
žemės ūkio inventoriaus. Su technika geranoriškai talkina ir kaimynams. Mechanizatorius ir
agronomė pagrindiniu verslu pasirinko grūdinių kultūrų auginimą, gyvulius laiko tik savo
reikmėms, bulvių ir pašarinių runkelių irgi augina tiek, kiek reikia sau.
Birutė pasidžiaugė šių metų derliumi.
— Iš hektaro šiemet prikūlėme po 50 centnerių kviečių, po 47 miežių. Pernai derėjo dar
geriau, — atviravo moteris. — Jei negauni 20 centnerių iš hektaro — auginti neapsimoka. Jei
daugiau — yra šioks toks pelnas.
MAŽIEJI GAMTOS SANITARAI
Atokiau pagrindinės gatvės — pradinė mokykla. Kieme sutinkame jos vedėją Oną
Noreikienę. Pakvietusi į vidų, aprodo mokyklos patalpas, pasidžiaugia, kad turi pianiną,
televizorių, magnetofoną. Iš viso mokykloje 24 vaikai, Ona Noreikienė dirba dviese su mokytoja
Irena Lagno.
— Negalėčiau dirbti su miesto vaikais, — prisipažįsta mokyklos vadovė. — Man šitie vaikai
kaip savi, pasiilgau jų per vasarą. Šiame krašte labai graži gamta, todėl stengiamės išmokyti
vaikus ją saugoti. Renkam šiukšles pakelėse, pamiškėse, prižiūrim ir tvarkom paupius. Mes lyg
kokie gamtos sanitarai.
Atsisveikinant pasidomėjom, ar vis dėlto nereikėtų ištaisyti „istorinę” klaidą ir Gudų pradinę
pavadinti jai labiau tinkančiu šio kaimo vardu. O. Noreikienės nuomone, tai — rajono švietimo
skyriaus valia.
BESKAIČIUOJANT PRITRŪKSTA PIRŠTŲ
Užsukame pas būrį vaikų auginančius Kinčinus. Genovaitė esanti ne vietinė, kilimo nuo
Papilės. Labai jauna ištekėjo, pagimdė dvynukes, išsiskyrė ir prieš 13 metų atitekėjo už vyro
43