1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...
1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...
1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai O. Jasutienės pateiktoje dainoje<br />
„Augo girioj serbentą”. Dainoje atsiskleidžia liaudies požiūris į mergelės grožio, bernelio<br />
šaunumo vertinimo kriterijus. Sodžiuj augo mergelė dėl gražiausio bernelio, kuris „po girią<br />
vaikščiojo, šviesį strielbą nešiojo, zuikelį tykojo”. Augo sodžiuj bernelis dėl tos mergelės, kuri<br />
„daržely vaikščiojo, vainikėlį nešiojo, rūteles ravėjo”.<br />
Vertingų vaikų žanro dainų pateikė Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo:<br />
„Aa aa apa pa zuikis vaikus lingava”, „Lyn lyn, vaka varles ryn ryn”, „Petronelė, bėk bėk”.<br />
Paplitę čia vaikų dainos apie žvėrių ir paukščių vestuves: „Linksmumas eina per girias”, „Atbėg<br />
meška per lazdynus”, „Iš visų paukštelių gegutė puikiausia”.<br />
Platus Onos Vaikasienės iš Gudų kaimo repertuaras. Dainininkė pateikė Žemaitijos regionui<br />
būdingų šienapjūtės dainų: „Skudrus mano dalgelis”, „Pjoviau šieną per visą dieną”. Dainininkė<br />
prisiminė retokai šiose apylinkėse pasitaikančią revoliucinę dainą „Paskutinį jau kartą<br />
šiandieną”.<br />
Jau minėjome, kad šiose apylinkėse užfiksuota įdomių baladės apie Julijoną variantų.<br />
Dainininkės iš Ašvėnų kaimo Onos Bružienės pateiktame variante dėl nelaimės, ištikusios<br />
Julijonos brolelį, kaltinamos velnio akys, užbūrusios Julijoną. Baladės veiksmas vystomas labai<br />
nuosekliai. Kaip kino kadrai prieš akis slenka vienas įvykis po kito. Julijona, palikusi mirusį<br />
brolį, einą į kalnus vandravoti, bet bernelio čia neranda — tai velnio žabangų būta. O. Bružienė<br />
padainavo ir nuotaikingų vaikų žaidinimų: „Ratu ratu — pupudukšt”, „Vir vir pelelė košelę”,<br />
„Nešu nešu šarkelę”.<br />
Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu galima laikyti<br />
dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių apylinkėse<br />
sutinkamas pirmą kartą. Įdomus vaikų dainos apie kuisio nelaimę variantas „Iškrita kuisys iš<br />
oužouleli”. Sutaikyti susikivirčijusių gyvūnėlių atjojo raitas prūsokų vaitas. Jis norėjo teisti<br />
svirplį, išlaisvinusį muselę, kuri išgėrė arielkos butelį, skirtą kuisiui vaistams. Svirplys visai<br />
nesiskaito su vaitu. Jis, ūsus pastatęs, parodė vaitui špygą. Supykęs vaitas išjojo atgal, o teismas<br />
taip ir neįvyko.<br />
Žaismingoj humoristinėj dainelėj „Su savo patele išėjau grybauti” pasakojama apie nepaprastą<br />
grybą lepšį, kurį beraudama grybautoja pati „sugriuvo”. To lepšio tikrai turėta stebuklingų<br />
savybių. Iš jo išvirus sriubą, nugraibius taukus, dar galima pamaitinti dirbančią laukuos šeimyną.<br />
Dainoje „Oi, sesele, ką padarei” atskleidžiamas liūdnas likimas mergelės, nutekėjusios už<br />
pijoko bernelio. Daina prasideda priekaištu mergelei, išmainiusiai rūtų darželį į bernelį, kuo<br />
toliau, tuo didesniu virsta kaltinimu pijokėliui, po pusės metų nešančiam pačios šliures mainyti į<br />
arielką.<br />
Nenusileidžia kitiems ir gretimo Mažeikių rajono Užlieknės kaimo dainininkai. Pluoštą<br />
karinių-istorinių dainų pateikė Bronislava ir Zigmantas Virkučiai („Aušt aušrelė, šviesi<br />
pažarelė”, „Anoj pusėj Dunojėlio”, „Augin tėvas du sūneliu” ir kt.). Nemaža įdainavo į<br />
magnetofono įuostą Ona Gaudišienė. Jos repertuare vyrauja vestuvinės dainos. Vienose jų<br />
pasišaipoma iš piršlio („Piršlys, šelmis melagis”), kitose graudenama jaunoji, paliekanti savo<br />
rūtų darželį („Oi, seseli, sesereli”, „Šį vakarėlį nelinksma yr”). Dainininkės repertuarą paįvairina<br />
viena kita nuotaikinga vaišių daina („Uzbonelis skumba skumba”, „Oi, alau, oi, alau”).<br />
Sejavičienė J. Iš vienų namų...: Rajono XX partinės konferencijos delegatai. (Konkursui<br />
„Tėvynei šlovę kuria darbščios rankos”): [Erlickų šeima] / J. Brenciaus nuotr. „Raudonosios<br />
vėliavos” kolūkis // Vienybė. — 1983. — Lapkr. 12. — Visas tekstas:<br />
Tėvas<br />
Susiruošęs į partinį susirinkimą, Kazimieras Erlickas dirstelėjo į veidrodį, pirštais perbraukė<br />
išretėjusius plaukus, ir tik tada juos prispaudė kepure.<br />
— Senyn, tėvai, eini. Ne į veidrodį žvalgykis, į metus. Jie teisingiau laiką rodo, — nepiktai<br />
pasišaipė žmona.<br />
Kazimieras nieko neatsakė. Išskubėjo. Šiandien ataskaitinis rinkiminis partinis susirinkimas,<br />
nevalia vėluoti. O ir apskritai niekada per tuos keturiolika metų, kai komunistu tapo, nė į vieną<br />
susirinkimą nepavėlavo, nė vieno tur būt ir nepraleido. Rūpi jam ūkio reikalai, ką apie juos<br />
susirinkimuose kalba. O kai reikia, ir pats savo nuomonę vienu ar kitu klausimu išsako. Klausosi<br />
75