MOTERYSTĖS FILOSOFIJA - Maceina.lt

nuoliai arba padaryti skaistybės įžadus. „Bažnyčia, - sako
toliau Leclercq'as, - yra reikalinga vedusiųjų ir šeimų. Vedusieji
turi Bažnyčioje asmeninį ir aktyvų vaidmenį. Jie taip
pat yra pašaukti savo vedusiųjų luomo rėmuose realizuoti
šventumą (p. 30). moterystė yra tobulumo kelias dideliam
skaičiui (p. 31). vedusieji prašo Dievą ne tik palaiminti
jų ryšį; jie nori Dievą įjungti į savo ryšį - štai tikroji
krikščioniškosios moterystės prasmė" (p. 35). Moterystė kaip
asmeninio tobulinimo ir pašventimo institucija yra ta nauja
ir sykiu labai sena idėja, kuri šiandien krikščionybėje vis giliau
įsisąmoninama ir iš kurios yra laukiama didelių dalykų
visoje krikščioniškojoje bendruomenėje.
Asmeninio tobulėjimo mintis bei išgyvenimas keičia ir
moters išgyvenimą. Jeigu seniau vyras visų pirma moteryje ieškojo
savo vaikams motinos, tai dabar jis visų pirma ieško sau pačiam
žmonos. Senojo Testamento Saros elgesys, kad ji, negalėdama
turėti vaikų, pasiūlo savo vyrui jų turėti iš jos tarnaitės
Agaros, šiandien mums yra nesuprantamas ne dk kaip
krikščionims, bet ir kaip žmonėms. Kolektyvinis rūšies instinktas
mumyse yra stipriai nuslėgtas asmeninio jausmo. Todėl
meilė mūsų laikais yra savaime suprantamas šeimos židinio
pagrindas. Kai vyras išgyveno moterį pirmiausia kaip
motiną, jo šeima galėjo laikytis ir be meilės. Tačiau dabar,
kai vyras išgyvena moterį visų pirma kaip savo žmoną, kaip
savo asmenybės papildytoją, kaip bendradarbę siekiant šventumo,
jo šeimos židinys be meilės laikytis negali. Šeima be
meilės yra šeima be asmeninio principo. Tai šeima ne asmens,
bet rūšies reikalui, todėl nepakeliama nei žmogiškuoju nei
krikščioniškuoju atžvilgiu, nes rūšiai aukoti savo asmenybės
negalima jokiu atveju. Iš tikro, jeigu mes reikalaujame, kad
žmogaus asmenybei tarnautų valstybė, mokslas, menas, ūkis,
socialinė santvarka, darbas, kapitalas, kodėl iš šios tarnybos
turėtų būti išskirta šeima? Šeimos bendruomenė taip pat turi
būti taip sukurta ir taip tvarkoma, kad žmogus joje save laimėtų,
o ne turėtų savai sielai nuostolio; kad šituo keliu eidamas
jis iš tikro taptų tobulas, o ne pasiliktų užpakalyje kitų,
išrinktųjų.
267