MOTERYSTĖS FILOSOFIJA - Maceina.lt

lės vardu nori ant jo gauti viršų tik akla ir kurčia prigimtis"
35. Šitas nusivylimas kaip tik ir yra tojo skonio padaras.
Krikščioniškai besimylintieji puikiai nuvokia, kur yra meilė,
o kur yra tik meilės iliuzija. Malonės stiprinami, jie neleidžia
geidulingumui įsiveržti į jų meilės šventyklą. Todėl jųjų meilė
išsiplečia tokiu skaidrumu, tokiu žėrėjimu, jog kartais net
iš netyčių prasiveržęs geismas neįstengia užpūsti meilės
liepsnos. Krikščionybėje subrendusi meilė nežino jokių „uždangų
nukritimų" nė „dingimų", nes ji yra stiprios dvasios
padaras, ir todėl net specifiškai matrimoniališkas gyvenimas
josios negriauna. Bet svarbiausia yra tai, jog malonės vainikuojama
meilė pamažu perskverbia ir žemesniąją prigimtį.
Josios chaotiškumas yra pamažu aptvarkomas, apipavidalinamas
ir perkeičiamas. Meilės idėja nusileidžia į šituos netvarkingus
pavidalus ir juos suorganizuoja pagal savo reikalavimus.
O šitie reikalavimai jau yra dvasios reikalavimai.
Filonas yra pasakęs, kad „moters bendravimas su vyru daro
ją iš mergaitės moterimi, o sielos bendravimas su Dievu
iš moters padaro vėl mergaitę". Tai yra tiesa, bet nepilna.
Krikščionybė padaro, kad moteris, ir bendraudama su vyru
lieka mergaitė. Krikščioniškoji meilė sužadėtinę padaro seserimi.
Krikščioniškajai meilei visų pirma rūpi dvasinis gimdymas,
nes ji yra dvasioje ir iš dvasios. Krikščioniškosios meilės kūdikiai
gema ne iš kūno valios, ne iš vyro valios, bet iš Dievo.
Krikščioniškoji meilė moterystei suteikia kunigišką pobūdį,
tai ypač yra: fiziniu būdu gimdyti žmones antgamtiniam
gyvenimui. Kas myli krikščioniškai, tas žmonos prašymą laikyti
ją mergaite - kad ir visą gyvenimą - priima su šventu
džiaugsmu ir už tai ją dar labiau pamilsta, nes žino, kad ji
surišo savo gyvenimą su jo likimu ne kurčios prigimties stumiama,
bet šviesios dvasios, kuri sklendena ant pirmykščio
chaoso. Krikščioniškoje meilėje moteris reikalauja vyriškumo,
bet ne vyro, ir vyras reikalauja moteriškumo, bet ne moters.
Žmogiškosios idėjos polių vienybė krikščionybėje pasidaro
tokia didi ir keitimasis dvasine gyvybe toks vaisingas, jog jis
26 Kristus ir žmogaus gyvenimas, p. 230.
54