MOTERYSTĖS FILOSOFIJA - Maceina.lt

pagrindo ir tavęs". Ir tai yra šventa tiesa. Tuomet ir nieko
nebūtų. Bet meilės pagrindas - Dievas yra amžinas ir meilės
objektas - siela taip pat yra amžina. Krikščioniškoji meilė
yra amžina meilė. Štai gražiausias josios pavadinimas.
Krikščionybė per meilės skaidrinimą ją pagilina net ligi amžinumo.
Bet mes žengiame į dar gražesnes krikščioniškosios meilės
sferas.
Geidulingumas yra egoizmas. Jis yra uždarytas individualizmo
kiaute ir trokšta patenkinti tiktai individą. Štai kodėl
prigimtoji meilė, negalėdama tobulai atsiskirti nuo geidulingumo,
neša su savim tam tikrą egoistinio išsiskyrimo
pobūdį. Bet egoizmo šaknys glūdi ir dvasioje. Būdama atitrūkusi
nuo Dievo, o tuo pačiu ir nuo visų kitų, ji labai greitai
ir labai lengvai užsidaro tik savam kiaute, lyg jūrų sraigė,
ir visiškai nesirūpina, kokios aplinkui siaučia audros ir
prieš ką jos kyla. Prigimtoji meilė, jeigu jos nekilnina malonė,
šitą norą užsidaryti tik dar labiau padidina. Ir labai suprantama.
Juk ji papildo sielą priešingojo poliaus elementais,
ji duoda žmogui bent reliatyvią būties pilnatvę ir todėl labai
jaučiamai sumažina tą išvidinį draskymąsi. Tik prigimtosios
meilės gaivinama siela pasijunta laiminga dviejų žmonių
ratelyje ir labai sunkiai duodasi iš jojo išstumiama. Tiesa,
ji jaučia savo gelmėse dar kažkokį kitokį šauksmą, lyg
kvietimą į kitus pasaulius, bet jis pats vienas yra silpnas ir
todėl paprastai lieka neišgirstas. Ilgainiui ir jis aprimsta. Taip
ir liekama savame lukšte, taip ir džiaugiamasi tik vienas kitu.
Čia, šitame įsitraukime į ankštą kiautą, rasime išaiškinimą,
dėl ko daugelis tiek daug žadėjusių žmonių su meile ir
vedybomis palaidoja visas viltis. Tiesa, ne kartą pakerta jiems
energiją ir materialinės aplinkybės. Bet dažniausiai čia kaltas
tasai malonus, bet egoistinis lukštas, kuris stipriai laiko
apglėbęs besimylinčiuosius. Tai nėra šviesi prigimtosios meilės
pusė. Išsiskyrimas yra puolimo pasėka, ir individualistinis
užsidarymas savo netobuloje laimėje griauna galop ir šitą
pačią laimę. Žmogaus palinkimui į absoliutinį universalumą,
į vienybę su visa būtimi negali užtekti tik susivienijimo
su priešinguoju poliumi. „Kiekvienas žmogus, - sako Scho-
59