MOTERYSTĖS FILOSOFIJA - Maceina.lt

3. Simbolinis moters kilimas
Beieškodami galutinio lyčių pagrindo, mes užkopėme net
ligi Dievybės ir ten Amžinojo Logo žmogaus idėjoje - josios
poliariškume - kaip tik radome šitą pagrindą, šitą giliausią lyčių
buvimo prasmę. Grįžkime dabar pamažu žemyn ir žiūrėkime,
kaip eina žmogaus idėjos nusileidimas į kosminės evoliucijos
prirengtus pavidalus, kitaip sakant, sekime žmogaus
tvėrimo eigą. Jeigu lytys yra vienos žmogaus idėjos poliarinė
išraiška, tai jau iš anksto galima spėti, kad šitos vienybės ir
kartu šito poliariškumo realizavimas taip pat turės savotišką
pobūdį, kad ir Dievo kūrybos vyksme kažkaip atsispindės ir
vieningumas, ir kartu skirtingumas.
„Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą",
- kalbėjo Dievas, kai suėjo laiko pilnybė, kai pasaulio
išsivystymas jau buvo parengęs reikalingas sąlygas. „Padarykime
žmogų" - žmogų, ne kažką nežinomą, ne kažkokią kreatūrą,
kurios esminis vardas paaiškės jai tik atsiradus, bet žmogų,
tai yra jau žinomą, nuo amžių pramatytą, kuriam viskas
buvo rengiama, kurio vietai paruošti buvo tvarkomas tas pirmykštis
chaosas. Žmogaus idėja nuo amžių glūdėjo Dievuje,
ir štai dabar jau atėjo laikas jai priimti regimą - kūninį pavidalą.
„Padarykime!' - tai valios aktas. Dievas žmogaus idėją
turėjo ir ją pažino amžinai. Bet žmogaus nebuvo. Tvėrimui -
idėjų realizavimui - reikia valios akto, reikia nutarimo, reikia,
šv. Augustino terminais kalbant, ištarti laikinį žodį: „nec
aliter, quam dicento, facis 1 - tveri ne kitaip, kaip tardamas". Tas
pats šv. Augustinas padaro dar vieną reikšmingą pastabą apie
žmogaus sutvėrimą. Jis teisingai įžiūri, kad žmogus buvo sutvertas
kitaip negu augalai ir gyvuliai. Dievas nesakė žmogui
„tepasidaro" (fiat), kaip gyvuliams, bet - „padarykime!" (fadarnus)-,
nesakė „tepasidaro pagal savo rūšį", kaip augalams ir
gyvuliams, bet - „padarykime pagal mūsų paveikslą ir panašumą"
2. Taigi ir šitas savotiškumas dar rodo, kad žmogus buvo
12
1 Conf. 11, 6.
2 Plg. Conf. XIII paskutinius skyrelius.