AUKLĖJIMAS - Maceina.lt

III Tautiškos mąstysenos lavinimas
1. Tautos santykiai su kalba
a. Kalbų įvairumas, kaip mąstymo skirtingumo
apraiška
Nepaisant įvairių pastangų sukurti vieną tarptautinę kalbą,
kaip patogią susižinojimo priemonę, kalbų įvairumas ne tik nenyksta,
bet, tautinio sąjūdžio skatinamas, dar labiau stiprėja. Šiandien
ne tik nekovojama prieš tautines kalbas, bet net tose pačiose kalbose
stengiamasi gaivinti jau apmirusias tarmes 1). Kalba, kaip vėliau
matysime, yra ryškiausias tautiškumo ženklas. Todėl, įsigalint
tautiniams pradams visame gyvenime, ir kalbos įgyja vis didesnės
reikšmės. Nėra nė menkiausio pagrindo manyti, kad kalbų įvairumas
būtų tik praeinantis dalykas, kad tolimesnis gyvenimas, tarptautinio
artėjimo padedamas, išlygintų kalbinius skirtumus ir visą
pasaulį arba bent didelę jo dalį sujungtų į vieną kalbos bendruomenę.
Istorinis žmonijos išsivystymas eina visai atvirkščia
kryptimi.
Kuo šitoks kalbų įvairumas paremtas? Kas yra jo pagrindas
ir priežastis? VI. Solovjovas yra pastebėjęs, kad „kalbų įvairumas
apreiškia sielos gyvenimo formų skirtingumą.. ,“ 2). Kalbos yra
dėl to įvairios, kad yra skirtingas žmonių suvokimo ir mąstymo
būdas. „Tikra prasme, sako Fichtė, kalba ne žmogus, bet jame kalba
žmogiškoji prigimtis“ 3). Ji, būdama skirtinga, sukuria ir skirtingas
kalbas. Kalba yra specialiai mąstymo apraiška. Todėl kalbos ir
mąstymo santykiai mums kaip tik ir turėtų atskleisti kalbinio įvairumo
prasmę.
1) plg. šveicariečių sąjūdį, kuris stengiasi vėl atgaivinti beveik jau
išnykusią šveicarišką prancūzų kalbos tarmę (patois).
2) Rechtfertigung des Guten, 560 p. Stuttgart 1922.
3) Reden an die deutsche Nation, 120 p.
133