AUKLĖJIMAS - Maceina.lt

III Tėvynė
Įvedamoji pastaba: Tėvynės sąvokos išsivystymas
Tėvynės sąvoka, kaip ji suprantama šiandien, yra naujųjų laikų
padaras. Tiek senovėje, tiek viduriniais amžiais ji turėjo kitokią
prasmę: ji reiškė arba valstybę arba tėviškę. Klajojąs Odisėjas,
rodos, yra vedamas tėvynės ilgesio: jis leidžiasi pavojingon kelionėn,
atsisako Kirkėjos malonybių, atsispiria sirenų viliojimams, nes
būtinai nori grįžti mylimon savo įtakon. Bet šita Odisėjo tėvynė
yra dar tik tėviškė: gimtasis namas, Penelopė ir draugai. Jo ilgesys
yra dar tik tėviškės ilgesys. „Ten, kaip sako prof. M. De Munnynckas,
dabartiniai patriotai rastų tik labai siaurą jausmą“ 1). Iš kitos
pusės, graikai ir rymiečiai, tiesa, garbino mirtį už tėvynę, kaip didžiausią
ir kilniausią žmogaus auką. Bet šiuo atveju tėvynė reiškė
valstybę (polis, respublica). Romėnų karo šūkis „pro arcis et focis“
aiškiai rodo, kad čia buvo ginama ne tėvynė, kaip tokia, bet namų
židinys ir penatų aukurai.
Kitaip senovėje nė būti negalėjo, nes tuomet dar nebuvo nė
tikrojo tautos supratimo. Tėvynės sąvoka iš esmės yra surišta su
tautos sąvoka. Kaip suprantama tauta, taip suprantama ir tėvynė.
Tautos vietoje senovėje buvo gentis arba didšeimė, todėl ir tėvynės
vietą tuomet užėmė tėviškė.
Beveik tas pat buvo ir viduriniais amžiais. Šio meto žmonės
dar neturėjo tautinės sąmonės, neturėjo todėl nė tikrojo tėvynės supratimo.
„Didžiausia viduriniais amžiais priešginybė buvo ne tarp
tautų, bet tarp religijų“ 2). Žmonės tada jautėsi esą sujungti į miestus,
į kaimus, į gentis, o „už šitų ankštų ratelių buvo galvojama tik
apie Krikščionybę, kaip apie priešginybę Islamui“ 3). Prisirišimas
prie tėvynės tuomet reiškė prisirišimą prie savo siuzereno.
1) Psychologie du patriotisme, 3 p. „La Suisse Latine" 1 sąs. 1914.
2) R. Michels, Zur historischen Analyse des Patriotismus, 15 p. „Archiv
für Sozialwissenschaft u. Sozialpolitik“, 36 Bd. 1913.
3) M. De Munnynck, op. cit. 4 p.
48