Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
nariu tautų šeimoje. Patriotizmas, kuris nežengia toliau už tautinės<br />
tikrovės, kuris myli ir gėrisi tauta tokia, kokia ji yra, tampa tautiniu<br />
egoizmu ir sykiu tautos išsivystymo užtvara. Tauta, kaip ir<br />
asmuo, pasitenkinusi pati savimi, pameta kelią į tolimesnę ateitį.<br />
Pageidauti tautai dvasinės didybės yra savaime suprantamas<br />
dalykas. Dvasinėje srityje nėra jokių sienų; dvasiniai dalykai yra<br />
vertingi patys savyje. Jų pageidauti galima nelygstamai. Bet daug<br />
kebliau yra su materialinės didybės troškimu. Erdvinis tautos išplėtimas,<br />
josios turtingumas, politinė josios galybė turi savo užtvaras,<br />
kurių negalima sulaužyti, neįžeidžiant kitų tautų teisių. Tiesa, tauta<br />
turi turėti bent minimumą ir materialinių sąlygų, nes be jų nėra<br />
įmanoma nė dvasinė didybė. Jei tauta visą savo energiją išeikvoja<br />
kovai už pragyvenimą, jai nelieka jėgų aukštesnei kūrybai. Istorija<br />
liudija, kad ku<strong>lt</strong>ūrinis tautų klestėjimas prasideda tik tada, kai jis<br />
pasiekia bent minimalinės medžiaginės gerovės. Bet būtų klaida<br />
manyti, kad dvasinė tautos didybė auga kartu su medžiagine josios<br />
gerove. Atvirkščiai, N. Berdjajevas įrodinėja, kad „esama priešginybės<br />
tarp ku<strong>lt</strong>ūros ir gyvenimo“ 25), kad „įsigalėjus troškimui gerai<br />
gyventi, liaujamasi matyti tikslą aukštesnėje ku<strong>lt</strong>ūros srityje...<br />
(287), dėl to dingsta noras ku<strong>lt</strong>ūrą kurti“ 26). Ku<strong>lt</strong>ūrinis tautų klestėjimas<br />
beveik niekados nesutampa su medžiaginiu jų klestėjimu.<br />
Ir gotikos, ir renesanso, ir vokiečių 18—19 šimtm. medžiaginis gyvenimas<br />
buvo gana skurdus. Tuo tarpu šitie tarpsniai yra dvasinės<br />
tautų didybės viršūnės. Paskui civilizacijos įsigalėjimą visados seka<br />
gyvenimo nuku<strong>lt</strong>ūrėjimas. Materialinės gėrybės tik tada pagelbsti<br />
dvasiniam išsivystymui, kada jos esti jo priemonėmis. Bet kai jos<br />
atitrūksta nuo dvasios, kai jos pradeda didėti nepriklausomai nuo<br />
ku<strong>lt</strong>ūros, tada jos pražudo ku<strong>lt</strong>ūrą, o su ku<strong>lt</strong>ūra ir pačią tautą. Per<br />
didelis susirūpinimas materialine gyvybe pražudo ją pačią.<br />
Todėl tikrame patriotizme glūdi pageidavimas tautai medžiaginės<br />
didybės tik tada, kai jos reikia, ir tik tiek, kiek jos reikia. „Niekas<br />
negali reikalauti, sako VI. Solovjovas, kad tauta nepaisytų materialinių<br />
savo reikalų ... Bet yra būtina, kad ji nepanertų juose<br />
savo sielos, kad ji jų nelaikytų galutiniu tikslu ir kad jiems netarnautų“<br />
27). Medžiaginės didybės troškimą visados turi apspręsti<br />
dvasinės didybės reikalai ir doriniai tautos gyvenimo tikslai. Nė<br />
vienos tautos pašaukimas nėra materialinėje srityje. Visos jos turi<br />
savo uždavinius istorijoje, kuri savo esmėje yra ne kas kita, kaip<br />
žmogaus dvasios santykiavimas su Dievu ir su pasauliu. Tautos,<br />
kurios stengiasi siekti „nuo jūrų iki jūrų“, nesupranta istorinio<br />
vyksmo prasmės ir tuo pačiu rengia sau pražūtį. Tauta savo bu<br />
190<br />
25) Sinn der Geschichte, 290 p. Darmstadt 1925.<br />
26) ibd. 287—288 p.<br />
27) op. cit. 21 p.
Change language