AUKLĖJIMAS - Maceina.lt

ka lytimi. „Kalbos pamokų uždavinys, sako L. Weisgerberis, yra,
kiek galima tobuliau, išmokyti mokinį gimtosios kalbos, atskleidžiant
jam kalbos turinio pasaulį“ 44).
Jei mokykloje dėstomos gramatikos pagrindinis uždavinys yra
apspręsti mokinio mąstymą tautiška lytimi, išmokant jį gerai kalbėti,
jei iš kitos pusės, išmokymas kalbėti yra tautinio pasaulėvaizdžio
perteikimas, tai ir gramatika giliausioje savo esmėje yra ne žodžio
mokslas, bet žodžio ir daikto santykio mokslas. Ji turi ne tiek nagrinėti
patį žodį (jo kilmę, jo darybą, jo vietą sakinyje), kiek išvidinį
jo sąryšį su jo reiškiamu daiktu. Žodis tam tikra prasme yra muzikinis
kūrinys. Todėl jo esmei suvokti anaiptol neužtenka išnagrinėti
atskiras jo dalis formaliniu atžvilgiu. Jį reikia imti visumoje,
reikia iškelti ir išaiškinti jo garsuose įvystytą daikto vaizdą. Gramatika
turi tyrinėti ne parašytus, bet gyvus žodžius. Kaip muzikos
mokslas nėra gaidų, bet gaidomis išreikštų garsinių kūrinių mokslas,
taip ir gramatika turi būti ne raidinių, bet garsinių žodžių mokslas.
Tuo tarpu garsas visados yra susijęs su jo reiškiamu daiktu.
Septynioliktojo ir aštuonioliktojo šimtmečio filologai, būdami
kartu filosofai, gyvai suprato žodžio ryšį su daiktu ir šita kryptimi
bandė lenkti kalbos mokslą. Fr. Baconas, pv. svajojo apie gramatiką,
„kuri uoliai tyrinėtų ne žodžių tarpusavį atitikimą, bet atitikimą
tarp žodžio ir daikto“ 45). Šita mintis yra ypač gyva Herderio veikaluose;
įą skelbė J. G. Schottelis 48) ir kiti. Tik 19 ir 20 šm. filologai
savo tyrinėjimo objektą, pasak L. Weisgerberio, „suknygino ir suskaldė“
47). Mūsų laikų filologija elgiasi taip, „tarsi, žmogaus gyvenime
kalba būtų toks daiktas, kurį galima nuo visų sričių atskirti,
nuo visų ryšių atpalaiduoti ir padaryti mokslo objektu“ 48).
Prieš tokį gramatikos suknyginimą ir suraidinimą pamažu pradedama
kovoti, keliant aikštėn „gyvą gramtiką, kuri savo objektą tyrinėtų
ryšium su žmogaus buvimu ir kultūros vyksmu“ 48). Šitoji reakcija
mūsų laikais galima pastebėti ir ypatingame fonetikos pabrėžime.
Tautiškai apspręsti žmogaus mąstymą gali tik toji L. Weisgerberio
vadinama „gyvoji gramatika“, kuri tiria kalbą, kaip gyvą apraišką.
Ji rodo mokiniams, kaip tauta mąsto dabartyje. Iš tokios
gramatikos aiškėja tautinės mąstysenos ir net visos tautinės individualybės
esmė. Gramatika, kaip dėstomasis mokykloje objektas, tu­
44) Die deutschsprachliche Jugendbildung etc., 85 p.
45) ,,.. . grammatica, que non analogiam verborum ad invicem, sed
analogiam inter verba et res, sive rationem, sedulo inquirat“. De dignitate
et augmentis scientiarum (1625). Plg. L. Weisgerber, Die Stellung der Sprache
etc., 136 p.
46) Teutsche Sprachkunst, 1641.
47) op. cit. 135 p.
48) Weisgerber, op. cit. ibd.
49) L. Weisgerber, op. cit. 136 p.
145