AUKLĖJIMAS - Maceina.lt

Valstybė tautos nesukuria. Tauta esti jau ir prieš valstybinę savo
formą. Valstybė tik sujungia jau esamą tautą į išviršinę vienybę
ir šitai vienybei duoda regimą pavidalą. Kultūrinis, o per jį ir gamtinis
tautos savotiškumas yra sutelkiamas vienoje regimoje lytyje.
Tautos ypatybės čia prasiveržia viršum ir susikristalizuoja tam tikromis
pastoviomis formomis. Tautinė valstybė yra tautos objektyvacija
arba išviršinis tautos apsireiškimas.
Šiuo atžvilgiu tauta ir tautinė valstybė yra tas pats dalykas,
tik svarstomas kitu atžvilgiu. Kai ją suvokiame, kaip išvidinę bendruomenę,
turinčią tam tikrą individualybę, ji yra tauta. Kai ją nagrinėjame,
kaip išviršinę organizaciją, turinčią tam tikrą lytį, ji yra
valstybė. Kol tauta neturi valstybės, ji lieka daugiau ar mažiau
išvidinis subjektyvinis dalykas, nes gyvena tik atskiruose individuose
be pastovesnės regimos lyties. Regimumo ir pastovumo ji
pasiekia tik savo valstybėje. Ta prasme O. Baueris ir sako, kad
„valstybė man yra iš viršaus, o tauta gyvena manyje“ 50).
Sukūrusi savą valstybę, tauta įgyja autoritetyvinės galios. Tauta,
kaip išvidinė bendruomenė, neturi autoriteto, kaip jo neturi nė
žmonija. Visuomenine prasme autoritetas yra teisė įpareigoti draugijos
narius imtis tam tikrų veiksmų arba jų nesiimti 51). Bet šitoji
teisė gali apsireikšti tiktai tada, kai kuri nors bendruomenė įgyja
regimą pavidalą. Kol ji yra išvidinė, josios autoritetas yra tik galimas,
bet ne realus. Autoriteto realumui reikia regimo valios apsireiškimo.
Tauta savoje valstybėje kaip tik ir apreiškia savo valią.
„Valstybė, sako J. Binderis, yra tautos valia būti ir veikti, vadinasi,
valia gyventi“ 52). O kadangi tauta turi prigimtą teisę gyventi, todėl,
apreiškusi šitą valią, ji tuo pačiu įgyja galios autoritetyviai reikalauti
iš savo narių viso to, kas būtina josios gyvenimui. Valstybės autoritetas
tampa išraiška tautos teisės gyventi. „Valstybė yra ne kas
kita, kaip organizuota tautos galia“ 53).
Tautinė valstybė veikia ir įsakinėja ne savo, bet tautos vardu.
Valstybinis autoritetas čia yra kartu ir tautinis autoritetas. Iš kitos
pusės paklusimas valstybei čia nėra paklusimas kokiam svetimam
dalykui ar išviršinei prievartai, bet savo tautai, savo tautinės individualybės
apsireiškimui ir nuosekliai — savo pačio prigimties reikalavimams.
Kanto reikalaujama paklusimo autonomija tautinėje
valstybėje iš tikro įvyksta.
Suprantama tad, dėl ko W. Saueris sako, kad „tauta ilgisi
valstybės“, kad „idealas, kurį sveika tauta ir kartu kiekvienas josios
narys nešioja savo širdyje, yra stipri tautinė valstybė“ 54). Išvidinis
50) Nationalitätenfrage u. Sozialdemokratie, 183 p.
51) Pig. V. Cathrein, Moralphilosophie, II 393 p. Leipzig 1924.
52) Der autoritäre Staat, 156 p. vok. Logos, 22 tom. 2 sąs.
53) P. Barth, Philosophie der Geschichte als Soziologie, 801 p.
54) Schöpferisches Volkstum . ..6p.
43