AUKLĖJIMAS - Maceina.lt

II Tautinio auklėjimo veiksniai
1. Šeima
a. Šeimos ir tautos sąvaika
Šeima yra tasai pradas, kuris skleisdina tautybę individuose ir
kuris parengia tautos buvimui pagrindinius principus. Šiandien vis
labiau aiškėja, kad, nepaisant viską individualinančio liberalizmo ir
viską socialinančio komunizmo, šeima išlaikė pusiausvyrą tarp šitų
dviejų polių ir tuo būdu tapo pamatu išsivystančiam tautų gyvenimui.
Tautinei bendruomenei nėra nieko pavojingesnio, kaip vienašališkas
individualizmas, kuris tautą suskaldo į nesusisiekiančius
atomus, ir vienašališkas kolektyvizmas, kuris individą pragaišina
masėje. Šeimoje šitų pavojų beveik visiškai nėra. Meilė ir tėviškas
bei motiniškas instinktas neleidžia individui užsidaryti egoistiniame
kiaute ir kartu neleidžia pamiršti viso to, kas yra sava. Šeima
negali būti nei suindividualinta nei sukolektyvinta. Tėvai ir vaikai
rūpinasi vieni kitais, bet rūpinasi kitaip, negu svetimaisiais.
Toksai savęs atsisakymas ir kartu savųjų pajautimas turi pagrindinės
reikšmės tautinei bendruomenei. Tautai svarbu, kad josios
nariai mokėtų savęs išsižadėti bendrajai gerovei ir kartu kad šitą
auką jie pergyventų, kaip padarytą saviesiems. Tauta negali pasitenkinti
nei per siauru egoistu, kuris neturi savųjų, nei per plačiu
kosmopolitu, kuriam visi yra savieji. Tautai reikia tam tikros šitų
dviejų nusistatymų sintezės, kurios pagrindai kaip tik ir glūdi šeimoje.
Šeima yra išlaikiusi tautinės bendruomenės gyvenimo principus:
pasiaukojimą ir savųjų pajautimą.
Bet šeima duoda tautai ne tik principus. Ji palaiko ją ir praktiškai.
Tautinės ypatybės atsiranda ir išsivysto visų pirma šeimoje. Šeima
palaiko etninį tautos tipą, perteikdama jį iš kartos į kartą; ji ugdo
tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, tautos pažiūras
į gyvenimą ir net religinius tautos nusiteikimus. „Tautinio tipo
palaikymas ne tik fiziniu, bet visų pirma dvasiniu atžvilgiu yra pa­
79