AUKLĖJIMAS - Maceina.lt

III Patriotinis veikdymas
1. Auklėjimas ginti tėvynę
a. Tėvynės gynimo prasmė
Reikia melsti su šv. Augustinu taikos 1), bet šitas meldimas savo
esmėje visados lieka visuotinio perkeitimo prašymas. Karo šaknys
glūdi atpalaiduotų prigimties aistrų šėlime, kurį numalšinti gali tik
kosminis išskaistinimas. Taika yra idealas 2). Jis kvieča ir įpareigoja.
Bet prigimtojoje tikrovėje jis nebus realizuotas niekados. Kaip prisikėlimas
buvo laimėtas tik per mirtį, taip amžina taika ir ramybė gali
ateiti tik per visuotinį karą ir suirimą. Gali keistis karų pobūdis, gali
jie virsti net religiniais karais, bet jie neišnyks. Atvirkščiai, galimas
daiktas, kad mūsų laikai gyvena pasaulinių grumtynių išvakarėse.
„Kadaise karai kildavo tarp šeimynų, tarp giminių, tarp miestų ir tarp
provincijų. Vieną dieną jie gali kilti tarp kontinentų“ 3). Istorinio
vyksmo kelias yra kelias į katastrofą, kuri apsireikš ne tik fizinių
elementų pakrikimu, bet visų pirma pakrikimu žmogiškosios dvasios
ir socialinės tvarkos.
Todėl šiandien, nors pacifistinis judėjimas yra gana gyvas, nėra
neprasmiška kalbėti apie tėvynės gynimą ir apie karinį jaunimo paruošimą.
Ginti tėvynę nėra tik ginti tą ar kitą politinę josios santvarką.
Tautinių karų prasmė, ypač mūsų laikais, yra daug gilesnė.
Pralaimėti šiandien karą yra beveik tas pat, ką pražudyti ir pačią
tautą, nes nugalėtojas dabar visų pirma stengiasi ją nutautinti. Tuo
tarpu giliausia prasme tauta nėra nutautinama, bet išnaikinama.
„Tauta negali būti nuosavybė arba daiktas kitos tautos, nenustojusi
1) „Domine Deus, pacem da nobis, pacem quietis, pacem sabbati, sabbati
sine vespere“, Confessiones, 13, 25.
2) plg. šv. Augustinas: „Pax omnium rerum, tranquilitas ordinis", De
civitate Dei, 19, 13.
3) J. V. Ducatillon, Le vrai et le faux patriotisme, 173 p.
215