AUKLĖJIMAS - Maceina.lt

pininkaujant pasyviems suvokimo būdams“ 20). Kitaip sakant, žodis
yra garsinis daikto apreiškimas. Bet daiktas žodyje yra apreiškiamas
taip, kaip jį pažino protas. Protas tam tikra prasme yra lyg
ir prizmė, kuri savotiškai laužia ateinančias į ją daikto lytis. Daikto
suvokimas prote įgyja savotiško atspalvio. Todėl žodyje glūdi įkūnytas
kuris nors daikto buvimo būdas, arba daikto ypatybė, bet
tik taip, kaip ją suvokė protas. Daikto ypatybė žodį pasiekia tik
per protą. Žodžio, suvokimo ir daikto santykius Scotas dar taip paaiškina:
„Buvimo būdas, sako jis, yra daikto ypatybė, kaip tokia;
suvokimo būdas yra daikto ypatybė, kaip ją pažino protas; ženklinimo
būdas yra to pačio daikto ypatybė, išreikšta žodžiu“ 21). Dėl to
protas žodyje įkūnyja tai, ką pažįsta, ir įkūnyja taip, kaip pažįsta.
Kalba darosi ne tik daiktų pavadinimas, bet ir daiktų suvokimo apreiškimas.
„Tauta, sako Herderis, neturi nė vienos idėjos, kuriai
neturėtų žodžio“ 22). Iš kitos pusės, tauta neturi nė vieno žodžio,
kuriame neglūdėtų kokia nors idėja. Savo kalboje tauta apreiškia
savo filosofiją, savo pažiūras į pasaulį ir į gyvenimą, nes kuria žodžius
taip, kaip suvokia daiktus. „Jau nuo Babelio bokšto laikų,
pastebi VI. Solovjovas, tautinių skirtingumų idėja yra tautų mąstymo
ir gyvenimo pamatas“ 23).
Šituos skirtingumus tautos paprastai įkūnyja viename charakteringame
žodyje, kuris išreiškia visą tautinės individualybės esmę.
Joubertas yra pasakęs, kad jis norėtų visą knygą surašyti į vieną
puslapį, šitą puslapį suimti į vieną sakinį ir šitą sakinį išreikšti
vienu žodžiu. Neįvykęs rašytojo noras, pasirodo, įsikūnyja tautinėse
kalbose. „Neregima individuali tautos dvasia, sako kultūros
filosofas Th. Haeckeris, apsireiškia visuose regimuose savo žygiuose,
bet aiškiausiai ji matyti josios kalboje. Kiekvienoje kalboje
mes girdime žodžių, kurie yra širdies tonai, kurie mums kalba, kuo
šitos širdys gyvena, kuo jos rūpinasi, koks yra didžiausias jų ilgesys,
koki yra jų kentėjimai, džiaugsmai ir linksmybės“ 24). Pats
Haeckeris yra padaręs įdomų bandymą konkrečiai paieškoti tokių
charakteringų žodžių. Graikams, pv. tokiu žodžiu jis laiko Logos.
Jame esanti sukaupta visa graikų tautos esmė. Nė viena tauta nėra
tiek grūmusis su šito žodžio problemomis, kiek graikai. Jis yra neišverčiamas.
Norint pajausti jo turinio pilnatvę ir slaptingą jo prasmę,
reikia jį tarti pirmykščiu jo pavidalu. Šituo žodžiu yra išreiškiamas
graikų tautos pašaukimas ir josios vaidmuo žmonijoje.
Graikų tautos esmė tapo įamžinta Dievažmogio pavadinime Logos.
— Romėnai tautinį savo charakterį ir savo pasaulėžiūrą, pasak
138
20) Grammatica speculativa, 3 cap. 11 n.
21) op. cit, 4 cap. 12 n.
22) Ideen zur Philosophie etc. II, 227 p.
23) Nationale u. politische Betrachtungen, 119 p.
24) Virgil, Vater des Abendlandes, 117 p. Leipzig 1931.